Jubiliejinis gimtadienis kitaip

Paprastai gimtadienio, ypač solidesnio jubiliejaus proga, artimieji sukaktuvininką tarsi jau anapusybėje esantį panardina gėlių jūroje, ruošia vaišes brangiausias. O štai Astos Mačeikaitės – Jurkevičienės dukros nusprendė 80 – etį švenčiančią motina apdovanoti kelione į brangiausias gyvenimo vietas – tėvelių bei savąją tėviškes.

Šeštadienį iš Ukmergės pakraštėlio atvykusi jubiliatė ir ją lydinčių artimųjų penkeriukė pilku autobusėliu prie vadinamojo „Spartako“ mūrų mane prigriebė ir smagiai Andrioniškio link dūmėm. Vikonys su savo Gojumi, Pagojė ir liūdnai melsvuojantis tvenkinys, Ližų atmintis, Pasmodai, Maželiai, Bebės upelio kaspinas, tarp kalvų vingiuojanti Latava, pakraštėlis Šilo ir jau miesto šlove besididžiuojantis Andrioniškio miestelis. Sofijos Kiaulevičiūtės-Mačeikienės tėviškė, tėviškės riedulių mozaika mirganti bažnyčia, Šventoji, tiltas, kapinėse – atmintis artimųjų ir inžinieriaus Prano Markūno. Sparti kelionė iki Anykščių, valandėlė siaurojo geležinkelio stotyje – 1941 m. birželio 14 – ąją iš čia Mačeikų šeima buvo ištremta į Sibiro tyrus. Kadaise Menų inkubatoriaus vietoje stovėjusiame pradžios mokyklos bute Asta gimė įsimintinaisiais 1935-iais. Namas gi ne tas, bet vieta ta pati, žvilgsnis į Anykštos slėnį ir jį remiančius kalnus atminties pasaulį judina, beveik bendraamžis ąžuolas Nepriklausomybei sodintas rymo. Butėnuos keliaujame per Debeikius, gėrimės aukštabokšte bažnyčia, link Šventosios besileidžiančiais kalnais ir kalneliais. Per vaižganto tiltą patenkame į lemtingąjį dešinįjį krantą, žvelgiame į Žaliosios įdomybes, baltu bokštu stūksantį Nepriklausomybės paminklą, smėliakelis nuveda į Šaltinius, į Igno Mačeikos smiltynuose gyvavusį rusų kaimelį, kurį vos viena apleista trobelė mena. Dėdės Igno sodybą tik vienišas klevas ant kalnelio žymi, o  Naruntis didžiosios upės link savo vandenis gena, koplytdtulpis su Šv. Jonu Krikštytoju keleivius laimina, sukame į Butėnus. Pagarbiai į stogastulpį su Šv. arkangelo Mykolo figūra, partizanų atminčiai pastatytą žvelgiame, į slėnį, į senąją ” ūlyčią” leidžiamės. Buvusios Antano Mačeikos sodybvietės pievute surandame, aplink kelmą milžino klevo matyt dar mačeikų sodinto sustojame, čia gimė Jonas Mačeika – mokytojas, skautas, šaulys, kelionių baidarėmis entuziastas. Kaimynystėje egzotiškas Augustino Žvirblio namas, akmeninis tvartas, tolėliau – senas akimo kryžius, dar iš 1892 m. užsilikęs. Leidžiamės prie Šventosios, pro senąjį žilvitį, ten kur srovė didįjį akmenį prarijo, kur pats didžiausias duburys – Mačeikos sietuva.Vaikystėje nuolat tą paslaptingą vardą kartojom, nors nei vieno gyvo Mačeikos dar nebuvome regėję – tik apie nuolat ten žalsvoje gelmėje didžiulį lydį besnaudžiantį, tarsi pririštą prie tos vietos paslaptingos girdėjom. Tarsi paprašytos, niekad dar čia neregėtos vardan dar didesnio iškilmingumo keturios gulbės sparčiai prieš srovę yrėsi. Ilgėlesnis sustojimas ant amžinybės kopos – kaimo kapinaitėse. Atmintis senelių ir prosenelių, čia besiilsinčių Genovaitės, Igno, Kristinos. Žvakučių liepsnelių jaukus mirgėjimas, susimąstymas ir kelionė atgal. Prasukant ratu visą butėnietišką pasaulį, pro Barono vilą, pro aptvarus elniais ir danieliais turtingus, šilus kvapniuosius. Štai šitaip reikia gimtadienius švęsti.