Kai biudžetas tampa rizikos planu:apie Anykščių rajono skolinimąsi be aiškių prioritetų

Anykščių rajono savivaldybė pateikė 2026 metų biudžeto projektą. Nors bendras biudžeto dydis, neskaičiuojant planuojamo skolinimosi, siekia apie 62 mln. eurų, dokumente numatytas ir papildomas 4 mln. 155 tūkst. 100 eurų skolinimasis įvairiems projektams finansuoti. Savivaldybė aiškina, kad skolinsis Europos Sąjungos projektams, nes šie veikia kompensavimo principu – savivaldybė pirmiausia įgyvendina darbus, o vėliau ES skiria kompensaciją. Iš pirmo žvilgsnio tai skamba racionaliai: kodėl nepasinaudojus parama ir galimybe investuoti į rajono infrastruktūrą ar paslaugas?

Tačiau šioje vietoje būtina užduoti esminį klausimą, apie kurį viešoje komunikacijoje beveik nekalbama: ar Anykščių savivaldybė iš tiesų turi pakankamus pajėgumus vienu metu įgyvendinti kelis didelius projektus, laiku atlikti viešuosius pirkimus, suvaldyti rangovus, užtikrinti darbų kokybę ir tuo pačiu neprarasti planuojamo finansavimo? Jeigu atsakymas į šį klausimą nėra aiškus, skolinimasis gali virsti ne protinga investicija, o rizikos perkėlimu rajono gyventojams.

Pati skolinimosi idėja nėra blogis. Savivaldybės gali ir kartais turi skolintis, ypač kai kalbama apie investicinius projektus, kuriais kuriama ilgalaikė nauda. Problema atsiranda tada, kai skolinamasi neturint aiškaus prioritetų plano ir neįvertinus įgyvendinimo pajėgumų, bet tiesiog todėl, kad „ant stalo yra projektų“, o finansavimo kvietimai atviri. Kompensavimo metodas reiškia paprastą dalyką: savivaldybė privalo turėti pakankamai apyvartinių lėšų, kad galėtų iš pradžių padaryti darbus, ir tik tada tikėtis kompensacijos. Jeigu projektas stringa, jeigu darbai vėluoja, jei pirkimuose padaromos klaidos, jei nepasiekiami rodikliai ar nustatomi pažeidimai, kompensacija gali būti sumažinta arba jos gali nebūti visai. Skola tuo atveju niekur nedingsta – ji lieka savivaldybei, o galutinis mokėtojas yra kiekvienas Anykščių rajono gyventojas.
Todėl skolinimasis turi būti siejamas ne su noru įgyvendinti kuo daugiau projektų, bet su realiu administracijos gebėjimu juos įvykdyti. Ir čia verta atkreipti dėmesį į faktą, kuris aiškiai matomas jau kelerius metus: Anykščių savivaldybė nuolat nepanaudoja dalies biudžete suplanuotų asignavimų projektams. Pernai nepanaudota apie 2,5 mln. eurų, užpernai – daugiau nei 4 mln. eurų. Tai nėra taupumas ar efektyvumo ženklas – greičiau signalas, kad dalis planuotų projektų kasmet lieka neįgyvendinti dėl pasirengimo stokos, per didelių ambicijų arba paprasčiausiai dėl nesugebėjimo suvaldyti procesų. Taigi kyla logiškas klausimas: jei nepavyksta įgyvendinti to, kas suplanuota iš turimo biudžeto, kodėl turėtume tikėti, kad savivaldybė sėkmingai įgyvendins dar didesnį projektų paketą skolintomis lėšomis?

Svarbu pabrėžti, kad kalbame ne apie teorines baimes, o apie realią patirtį. Savivaldybė ne kartą planavo projektus remdamasi prielaidomis, kurios vėliau nepasitvirtino, arba nesuvaldė įgyvendinimo proceso. Pavyzdžiui, lopšelio-darželio renovacijos atveju buvo tikimasi gauti 50 procentų paramą, tačiau jos gauti nepavyko, todėl renovacija vykdoma tik biudžeto lėšomis. Be to, darželių renovacijos projektai PPP metodu buvo vienašališkai nutraukti, kas galėjo sukurti laisvų lėšų projektams ir dabar galimai nereikėtų svarstyti skolinimosi galimybių. Kitas pavyzdys – „Pokyčio“ projektas, kuriuo buvo planuota sukurti platformą turizmo paslaugų paketavimui ir pritraukti šeimas nakvynei rajone. Šis projektas nebuvo įgyvendintas taip, kaip buvo planuota, nors idėja buvo pristatoma kaip reikšmingas postūmis turizmo plėtrai. Net ir atrodytų paprastesniuose pirkimuose matome problemas: elektrinių mokyklinių autobusiukų atveju savivaldybė nesugebėjo tinkamai parengti techninės specifikacijos, o rezultatas – transporto priemonės daugiau laiko praleidžia remonte, nei veža vaikus į mokyklas. Taip pat Šeimos psichikos ir gerovės centro rekonstrukcijos projektas žlugo ir savivaldybė patyrė apie 100 tūkst. eurų nuostolį, o už įgyvendinimą buvo atsakingi tie patys žmonės, kurie ir šiandien dalyvauja sprendimų priėmime.

Šių pavyzdžių kontekste skolinimosi planas neatrodo kaip apskaičiuota investicija, bet kaip rizikingas bandymas daryti daug ir vienu metu, kai nėra aiškios prioritetų sekos. Šią riziką dar labiau didina strateginio valdymo problemos. Savivaldybė nuolat leidžia pinigus strategijų rašymui – kultūros strategijoms, rajono plėtros planams ir kitiems dokumentams. Tačiau šių strategijų praktinė nauda dažnai miglota, o kokybė kritikuotina. Strategija neturi būti dokumentas „dėl varnelės“. Ji turi atsakyti į pagrindinius klausimus: kas yra svarbiausia, kokia konkreti nauda rajono žmonėms, kokia darbų eilės tvarka ir kokių kompetencijų tam reikia. Jeigu strateginis valdymas neveikia, tuomet projektai pasirenkami ne pagal būtinumą, o pagal principą „yra finansavimo kvietimas – imam“. Tačiau savivaldybė nėra startuolis, o gyventojų pinigai nėra eksperimentas. Klaidos čia kainuoja brangiai.

Todėl šiandien svarbiausias klausimas nėra „ar galima pasiskolinti“, o ar protinga skolintis. Mano atsakymas aiškus: kol savivaldybė neturi aiškios projektų prioritetų sekos, realaus pajėgumo įgyvendinti kelis didelius projektus vienu metu ir aiškaus rizikų plano, tokio dydžio skolinimasis yra neatsakingas. Administracija privalo pateikti ne dar vieną skaičių lentelę, o aiškų sprendimo pagrindimą: projektų sąrašą su nauda gyventojams, įgyvendinimo grafiku, finansavimo rizikomis ir atsakomybe už rezultatą. Kol to nėra, skolintis reiškia ne investuoti, o lošti – o lošimo kainą, jei jis nepasiseks, apmokės Anykščių rajono žmonės.