Savęs su Dusetomis skulptorius Mykolas Sauka netapatina, jo kūryba neturi vietos ženklų.
Skulptorius Mykolas Sauka užaugo Dusetose, dailininkų Šarūno ir Nomedos Saukų namuose. Tėvų sodyba dabar skulptoriui yra ir jo asmeninis darbų parkas, kur keliauja namų neradusios skulptūros. Pirmuosius savo darbus Mykolas Sauka ir kūrė Dusetų miestelyje, kaip pats sako, „kieme, už tvarto, kur galėjo daryti tai, ką norėjo“, o duobę, bunkerį, tranšėją įvardija kaip pirmuosius kūrinius, kurie, pasak skulptoriaus, ir buvo patys laisviausi jo darbai. Tiesa, garsių dailininkų šeimoje užaugęs skulptorius apie tėvus kalbėti nelinkęs. Tėvai, pasak Mykolo Saukos, yra tylūs ir nelinkę jo darbų komentuoti.
Dabar Mykolo Saukos darbų galima pamatyti visoje Lietuvoje – Viršuliškių parke Vilniuje, Asvejos regioniniame parke, gimtajame Dusetų miestelyje. Į interviu klausimus Mykolas Sauka atsakė raštu. O susitikome Vilniuje, jo dirbtuvėse, tik dėl nuotraukų, tačiau tai nė kiek nestebina – trisdešimt vienerių Vilniaus dailės akademijos auklėtinis yra apdovanotas ir Kazimiero Barėno literatūrine premija už apsakymų rinkinį ,,Grubiai“.
– Gimei Vilniuje, tačiau užaugai Dusetose. Koks yra mažo miestelio gyvenimas? Ką jis tau davė (o galbūt ko jame trūko)?
– Visi pasakys, kad mažuose miesteliuose tvyro tyla ir ramybė. Bet ar vien tyla ir ramybė? Man įdomesnis kitas reiškinys. Mažuose miesteliuose visada užauga jauni žmonės, kuriems nuobodu. Jie nusiperka mašinas ir paskui jose visą laiką sėdi, klausosi muzikos, įsijungę maksimalų garsą, ir važinėja pirmyn atgal. Sustoja aikštelėje, apsisuka ir važiuoja iki kitos aikštelės. Mašinoje susikuria kita realybė. Kai važiuoji, klausaisi muzikos, vaizdai keičiasi ir, nors iš tikrųjų suki ratą po rato, trumpam susidaro iliuzija, kad kažkur judi. Kai judi, nepasiduodi miestelio ramybei ar greičiau nuoboduliui. Tarsi būni kažkur kitur.
Kita vertus, nuobodulys nėra savaime blogas dalykas. Iš tikrųjų džiaugiuosi, kad man augant jo buvo daugiau negu pramogų. Nuo nuobodulio galima bėgti, bet drauge jis skatina ir kurti, ir mąstyti.
– Kaip pradėjai kurti? Ar buvai raginamas tėvų? Kokie buvo pirmieji tavo darbai?
– Kūryba labai susijusi su žaidimu, ypač tai matosi vaikystėje. Vaikai kuria ir kartu žaidžia, kuria žaisdami. Tie dalykai neturi pradžios. Pasakysiu žinomą dalyką – vaikai būna kūrybingi ir žaismingi, kol jų nepradeda riboti taisyklėmis. O manęs tėvai niekada kurti neragino, bet svarbiausia, kad jie neribojo ir netrukdė žaisti. Tiek ir tereikia vaikui. Turėjau plotą kieme, už tvarto, kuriame galėjau daryti tai, ką norėjau. Ten praleisdavau daug laiko. Dažniausiai kasdavau. Galim tai pavadinti mano pirmaisiais darbais – duobė, bunkeris, tranšėja už tvarto.
– Kodėl pasirinkai skulptūrą, o ne tapybą, keramiką, akvarelę?
– Pradinėse klasėse per pertraukas nebėgiojau su bendraklasiais, o stovėdavau sustingęs kur nors prie sienos. Kai paklausdavo, ką darau, atsakydavau, kad vaidinu skulptūrą. Taigi pasirinkimas buvo aiškus nuo mažens.
– Kuri skulptūras įvairiems parkams (bene plačiausiai aprašytas ir pristatytas buvo tavo projektas Viršuliškių parkui), kitoms viešosioms vietoms, pavyzdžiui, Pakruojo dvaro kiemui. Ar galima tavo darbus laikyti įvietinto meno pavyzdžiais? Ar tavo kūriniai priklausomi nuo aplinkos? Galbūt jie, perkelti į kitą erdvę, vietą, įgyja naują reikšmę? O gal reikšmės kaip tik visai netenka?
– Siūlau žūrėti į viską paprasčiau. Skulptūra turi savo nuotaiką. Ir vieta turi savąją. Gerai, jeigu tos nuotaikos viena kitą papildo ir sustiprina. Blogai, jeigu pjaunasi. Reikšmės atsiranda, kai pradedi galvoti. Ir jos, vienokios ar kitokios, visada atsiras. Bet visada kur kas svarbiau pajusti, kokia atmosfera susikuria, kokia jausena apima.
– Kokios reakcijos tikiesi sulaukti į savo darbus iš praeivių? Gal reakcija visai nesvarbi?
– Iš praeivių tikiuosi nedaug. Kad nepraeis.
– O kokie tavo darbai tau asmeniškai artimiausi ir brangiausi?
– Tie, kuriuos darau dabar. Apie kitus stengiuosi per daug negalvoti – jie trukdo ir daro netikusią įtaką. Jie yra būtent tos savosios sultys, kuriose anksčiau ar vėliau išverdame.
– 2016-aisiais, per interviu su menotyrininke Aiste Marija Grajauskaite, sakei, jog „galerijų salės – kaip tušti lapai poezijos knygose, ten posmelis ar objektas vienišas, reikšmingas“. Ar nepasikeitė tavo požiūris į tradicines ekspozicijų erdves?
– Iš principo, paroda kaip žanras man mažiausiai įdomus – mažiau nei kinas, literatūra, teatras, koncertas. Taip jau yra, nieko negaliu padaryti. Yra žmonių, kuriems parodos pirmaeilės reikšmės dalykas, o kinas visiškai neįdomus. Man – ne. Nežinau, kodėl taip yra. Gal man trūksta jautrumo. Bet dalyvauju parodose ir žinau, kad rengsiu jas ir ateityje. Kas belieka – apsimesiu, kad įdomu. Tai tokia mano asmeninė tragedija.
– Kiek žinau, ne tik kuri rankomis, bet ir žodžiais. Už apsakymų rinkinį „Grubiai“ buvai apdovanotas Kazimiero Barėno literatūrine premija. Kokios bendros jungtys sieja tavo skulptūras ir rašto kūrinius? O galbūt jie atskleidžia visiškai skirtingas tavo asmenybės puses? Kuris darbas tau mielesnis? Kuris lengviau ,,gimsta”?
– Kažkuriuo metu, po knygos išleidimo, rašydamas ėmiau darytis perfekcionistu. Kai kas perfekcionizmą apibrėžia kaip panišką nesėkmės baimę. Galbūt taip ir yra. Šiaip ar taip, nebegaliu parašyti net vienos pastraipos. Vieno puslapio anotaciją paskutinei savo parodai perrašiau apie trisdešimt kartų. Užtrukau kelis mėnesius. Nepasakyčiau, kad tekstas gimė lengvai arba kad anotacijos rašymas buvo mielas. Perfekcionizmas yra siaubingas dalykas, kuris paralyžiuoja žmogų, dirbantį bet kurioje srityje. Kai tik tapsiu perfekcionistu kurdamas skulptūras, žinau – man galas.
– Kaip manai, koks tavo, kaip menininko, vaidmuo dabarties meno kontekste? Ar turi nusistatęs kažkokias karjeros siekiamybes? Kodėl apskritai kuri – todėl, kad tai tavo darbas, todėl, kad nori palikti kažką po savęs, todėl, kad negali nekurti?
– Kad darau tai, ką darau, atrodo, savaime suprantama. Ir drauge visiškai neaišku, kam to reikia. Su šituo prieštaravimu ir gyvenu nuolatos, visą laiką. Nežinau, gal galėčiau visai nieko nekurti. Tikriausiai galėčiau, pavyzdžiui, kiekvieną dieną sporto salėje kilnoti svorius. Tikriausiai man to užtektų. Lygiai tokia pat sunki, mechaniška ir beprasmė veikla. Bet nuo savęs nepabėgsiu. Angliškai ir svorių kilnojimas vadinasi body sculpting – taigi, ir vėl savotiškas skulptūros darymas. Kažkas panašaus į tą stovėjimą sustingus mokykloje per pertraukas.
