Kalnų slidininkams siūlo komfortą

Dvi priešpaskutinio vasario savaitgalio dienos praleistos kalnų slidinėjimo centruose Žagarkalnyje ir Ožkalnyje, esančiuose prie Cėsio (Latvija), man su sūnum Gyčiu leido pasijusti kaip tikrame žiemos kurorte ir džiugino ne tik puikiomis trasomis, paslaugiu personalu, tačiau ir geromis kavinėmis, siūlančiomis neįprastus patiekalus. Šeimininkai neriasi iš kailio, kad svečiams, kurių dauguma iš Rygos ir Lietuvos, čia patiktų ir jie paliktų kuo daugiau pinigų…

Dvi priešpaskutinio vasario savaitgalio dienos  praleistos kalnų slidinėjimo centruose Žagarkalnyje ir Ožkalnyje, esančiuose prie Cėsio (Latvija), man su sūnum Gyčiu leido pasijusti kaip tikrame žiemos kurorte ir džiugino ne tik puikiomis trasomis, paslaugiu personalu, tačiau ir geromis kavinėmis, siūlančiomis neįprastus patiekalus. Šeimininkai neriasi iš kailio, kad svečiams, kurių dauguma iš Rygos ir Lietuvos, čia patiktų ir jie paliktų kuo daugiau pinigų…

Prie arbatos – prancūziški blyneliai

Šiek tiek daugiau kaip 300 kilometrų iki Cėsio  įveikėme per 4 valandas, nesunkiai susiradome pačiame miesto centre esantį viešbutį „Colonna”. Įsikūrėme ir nedelsdami puolėme ieškoti Ožkalnio, kurio trasos, kaip teigia reklama, tenkina netgi profesionalius kalnų slidininkus. Vos pora kilometrų už miesto privažiavome Žagarkalnį, už gero puskilometrio nuo jo buvo ir Ožkalnis. Erdvu, slidininkų nedaug, o nuo mišku apsupto kalno (iš tikrųjų – tai bene įspūdingiausios Latvijos upės Gaujos kairysis krantas) nesimatė daugiau kaip pusės kilometro ilgio kalno apačios. 500 metrų ilgio trasose aukščio skirtumas per 80 metrų. Man didesnę adrenalino dozę suteikė ne nusileidimas gana įdomia trasa, o pirmas pasikėlimas tikriausiu kalnų keltuvu. Atsisėdęs nesusivokiau, kad reikia šone esantį geležinį strypą pasukti prieš save, tuomet save apsaugai, kad neiškristum, o ir slides pasidedi ant kito apačioje atsirandančio strypo.. Taigi, sėdžiu, „kašė” su mumis pasisūpuodama slenka virš medžių viršūnių, o apačioje lekia slidininkai…

Temstant temperatūra nukrito iki -18 laipsnių, tad užėjome į čia pat esančią kavinę „Gourmands  – kafeinica” arbatos, o prie jos – skanių prancūziškų blynelių ir taurelę latviško balzamo. Nors kavinėje daugybė gėrimų, tačiau labiaiusiai išreklamuotas į akis krenta būtent balzamas. Pasak darbuotojų, pranzūzišką kavinę įkūrė  buvęs Prancūzijos ambasadorius Pilypas Masonas.

8 valandą vakaro slidinėti likome mažiau dešimties slidininkų ir tik tuomet vienas iš darbuotojų mūsų paklausė ar galima išjungti vienq iš dviejų keltuvų. Nustebino… Tačiau ir antrasis labai našus, kelia po du slidininkus, tad kylant į kalną smagu pasišnekučiuoti. Beje, jeigu Lietuvoej neprsikaičiuosi nė dešimties kalnų slidinėjimo centrų, tai Latvijoje jų veikia 35.

Turizmo centras nenumarino pramonės

Į naktinį miestą išėjome po dešimtos. Tylios, ramios senamiesčio gatvelės, supančios didelę viduramžių pilį. Vokiečių riteriai ją pastatė 1209 metais, 1323 metais Cėsis gavo miesto teises ir iki XIV amžiaus čia buvo Livonijos ordino rezidencija. Vėliau miestas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, Žečpospolitai, Švedijos karalystei, Rusijos imperijai… Kalvose prie Gaujos upės įsikūręs Cėsis ne tik vienas seniausių, tačiau ir bene latviškiausias Latvijos miestas turistams patrauklus tiek vasarą , tiek žiemą.

Šiandieną apie 15 000 gyventojų turintis daugybe turistinių ir poilsinių objektų, pramogų,  tarp jų – netgi motosafariu, kariniais žiadimais, garsėjantis Cėsis gali pasigirt ir populiariu „Cėsio” alum, medienos, maisto ir tekstilės pramone. Vienok, miestas išgyvena ne pačius geriausius laikus ir dalis jaunimo darbo ieško už 30 kilometrų esančioje Valmieroje ar, kaip ir anykštėnai, Airijoje, Londone ir Ispanijoje. Pasak miesto gyventojos , viešbučio administrartorės Agnesės Berzines, turizmas Cėsyje klesti vasarą ir žiemą, tuomet viešbučiuose sunku rasti laisvų vietų. „Nepatikėsite, tačiau pasitaiko kad 60 proc. mūsų viešbučio vietų kartais užima slidinėti ar poilsiauti atvažiavę lietuviai, – sakė A. Berzine, pastebėjusi, kad per sunkmetį dalis viešbučių užsidarė. – Mūsų mieste 2 gimnazijos, 2 pagrindinės ir 3 profesinės mokyklos, tačiau jaunimui darbo tenka ieškoti svetur. Pragyvenimas mieste nepigus, mano atlyginimo vos užtenka mokesčiams, už 3 – jų kambarių buto šildymą ir karštą vandenį  už sausį teko mokėti 160 latų (beveik 800 litų)”, – dėstė moteris.

Apie vidurnaktį sumanėme pavalgyti. Centre dirbo bent kelios jaunimo pilnos kavinės, kuriose galima buvo rinktis kad ir sriubą.

Rytą termometras rodė –  25, tačiau įdienojus šaltis nukrito 10 – ia laipsnių. Žagarkalnyje nusipirkome bilietą 4 valandas slidinėti Žagarkalnyje ir Ožkalnyje. Nors nenuomavome inventoriaus, tačiau galėjome persiauti ir batus nemokamai palikti šiltoje patalpoje. Nustebino trasų ir keltuvų gausa, – jų daugiau kaip 10. Leidiesi nuo vieno kalno pakyli ant kito.Nenuobodu. Smagu pažiūrėti į nuo tramplynų skraidančius snieglentininkus. Praalkus užsukome į kavinę, užsisakėme tailandietiškos sriubos, nuo kurios pasidarė karšta. Pietaudami, kaip ir dauguma, per stiklinę sieną gėrėjomės gamtos vaizdais ir nuo kalnų skriejančiais slidininkais.

Slidinėti baigėme už puskilometrio esančiame Ožkalnyje. Tarp šių kalnų slidininkus nemokamai veža autobusas.

Slidinėja ne varguoliai

Cėsyje už puikų dvivietį kambarį su pusryčiais suplojame 153 litus, už 3 valandas slidinėjimo Ožkalnyje beveik po 40 litų, 2 porcijas prancūziškų blynų, 2 arbatas ir taurelę balzamo – 38 litus.

Bilietas 4 valandas slidinėti Žagarkalnyje ir Ožkalnyje kainavo 44 litus… Nepigu, brangiau, negu Anykščiuose. Neteko matyti mūsuose taip populiarių čeburekų, kurių viešoj vietoj nusipirkęs ir suvalgęs ilgai nebenori. Latviai įsitikinę, geriau brangiau, bet kokybiškai. Jų nuomone, slidinėti ne varguoliai atvažiuoja. Beje, abonementinis bilietas visam sezonui slidinėti Ožkalnyyje kainuoja beveik 1000 litų, kai Anykščiuose 350 Lt.

Užsukome ir į „Maximą, kurioje puikavosi lietuviški sūriai ir pienas, dešros ir „Karūnos” šokoladai… Kainos šiek tiek didesnės negu Lietuvoje.