Eldoradas Butrimas ( Specialiai iš Lvovo)
Šeštadienio „Anykštoje“ publikuojame Eldorado BUTRIMO specialiai iš Ukrainos „Anykštai“ parengtą reportažą. Skelbiame jo ištrauką.
Lvove, kuris iki šiol buvo laikomas saugiu miestu ir į kurį plūdo didžiausi pabėgėlių srautai, praėjusią savaitę nuo bombardavimų žuvo pirmieji civiliai.
Iki tol Rusijos raketos kelis kartus buvo paleistos tik į karinius objektus bei kuro saugyklą, esančius miesto pakraštyje ar net keliasdešimt kilometrų nuo jo. Susprogdinus karinį mokymo centrą Javorove, esančiame už keturiasdešimties kilometrų nuo Lvovo, žuvo daugiau nei penkiasdešimt žmonių, tačiau jie nebuvo civiliai.
Praėjusią savaitę keturios raketos Lvovo pakraštyje pataikė į techninės automobilių apžiūros centrą bei garažuose įrengtas automobilių remonto dirbtuves. Priešo žvalgyba suklydo manydama, jog ten yra sandėliuojami Vakarų šalių siunčiami ginklai, ir bombos užmušė septynis bet sunkiai sužeidė vienuolika niekuo nekaltų žmonių.
Žuvo tie, kurie pareigingai aštuntą valandą ryto atėjo į darbą.
Iki tol realaus pavojaus nejautę ir parkuose bei kavinėse vakarus leidę lvoviečiai sunerimo, jų veiduose neliko linksmumo.
Šiaip per karą Lvovas labai pasikeitė. Jei iki tol jis buvo vadinamas labiausiai ukrainietišku miestu, kuriame niekas nenori kalbėti rusiškai, tai dabar senamiestyje girdisi beveik išimtinai rusiška šneka.
Mat mieste, kuriame gyveno 700 tūkstančių žmonių, apsistojo antra tiek pabėgėlių iš Rusijos pasienyje esančių regionų. Dauguma kalbinamų lvoviečių neslėpė pasipiktinimi dėl skambančios rusų kalbos ir dėl to, kad per 31 nepriklausomybės metus minėti atvykėliai neišmoko ukrainiečių kalbos.
Ant kavinių durų, viešbučių fojė bei miesto stenduose atsirado užrašų bei plakatų, kuriuose raginama nevartoti okupanto kalbos. Užkalbinti pabėgėliai iš Donbaso, Zaporožės bei Charkovo regionų savo ruožtu teigė, jog jie nedrįsta kalbėti ukrainietiškai, mat nemoka švariai ir taisyklingai kalbėti.
Iš Mirnogrado, miesto Donbaso regione, į Lvovą pabėgęs 33 metų šachtininkas Sergejus Tymoszenko gailisi, kad mokykloje neišmoko gerai nei ukrainiečių, nei anglų kalbos. Ukrainietiškai taisyklingai išmokti esą nebuvę kaip, mat tėvai namuose kalbėjo rusiškai ir žiūrėjo Maskvos televizijos programas, ta kalba skambėjo namo laiptinėje, gatvėje, kavinėse.
Panašiai kalbėjo ir į humanitarinės pagalbos centrą maisto bei rūbų savo dviem vaikams atėjusi prašyti fizinio lavinimo mokytoja iš Donbaso. Mokytoja, tiesa, neslėpė, kad stengiasi kalbėti ukrainietiškai, bet esą vis vien pastebi, kad jos darkyta šneka dalį lvoviečių nervina.
„Manau, jog mūsų vaikai jau gerai kalbės ukrainietiškai, nes valstybinė kalba vis labiau skverbiasi, tačiau per jėgą nereikėtų skubinti, mums, gyvenantiems arti Rusijos, reikia žymiai ilgesnio laiko persiorientuoti“, – pareiškė pedagogė.
Visas straipsnis „Anykštoje“ (2022-04-30). Laikraščio ieškokite spaudos prekybos vietose. Reportažas nebus spausdinamas portale anyksta.lt
