Kelią pasirinko, nes buvo įdomu, kas galvoje

Psichologė dr. Lina Gervinskaitė-Paulaitienė – iš Anykščių kilusi mokslininkė, Vilniaus universiteto dėstytoja, Vilniaus psichoterapijos studijos psichologė, tėvystės programos „Švyturys“ vedančioji ir atstovė Lietuvoje.
Mokslininkė stažavosi Portugalijos, Vokietijos, JAV ir Didžiosios Britanijos universitetuose, o gyvena Vilniuje. Su vyru, anykštėnu Pauliumi augina šešiametį sūnų. Šeima dažnai grįžta į Anykščius, kur jų, o ypač anūko, laukia seneliai.

Įdomu, kas vyksta žmonių galvose

Dr. L. Gervinskaitės-Paulaitienės daktarinės disertacijos tema – „Mentalizacija ankstyvoje paauglystėje ir jos sąsajos su prieraišumu, smurto patyrimu ir emociniais bei elgesio sunkumais“ (mentalizacija – tai žmogiškas gebėjimas suprasti savo ir kito žmogaus vidinį pasaulį).
„Kai mes matome, stebime kito žmogaus elgesį arba save pagauname kažkaip besielgiantį, svarstome, bandome numanyti, kas slypi už tokio elgesio. Už elgesio slypi žmogaus vidus, o žmogaus viduje yra skirtingos emocijos, poreikiai, įsitikinimai, mintys, ketinimai. Kai bandome paaiškinti elgesį susiedami su tuo, kas vyksta mūsų pačių viduje ir kas vyksta kitų žmonių viduje, tai mes mentalizuojame. Čia gebėjimas ir procesas, į kurį mes ir kasdienybėje įsitraukiame. Jis visiems būdingas ir pažįstamas, kai pradedi jau per pavyzdžius galvoti. Tiesiog šitas terminas ir mokslininkams, ir praktikams padeda plėtoti teoriją, matyti ir daryti tyrimus, bet iš esmės tai kasdienis dalykas, ką kiekvienas žmogus daugiau ar mažiau daro. Juk galvojame, kas vyksta mano ir kito žmogaus galvoje“, – disertacijos temą ir mokslinių tyrimų kryptį paaiškino dr. L. Gervinskaitė-Paulaitienė.

„Anykštos“ paklausta, kodėl pasirinko psichologės profesiją, L. Gervinskaitė-Paulaitienė sakė, jog jau mokyklos laikais jai buvo įdomu, kas slypi žmonių galvose.
„Man buvo įdomus žmogaus vidus, gilinimasis į žmogų. Galvojau, kad psichologijos studijos suteiks platesnį supratimą, kaip žmogus gyvena. Bet kai stojau į universitetą, galvojau ne apie tą sritį, kurią vėliau pasirinkau. Galvojau ne apie klinikinę psichologiją, o apie organizacinę psichologiją. Apie psichologinius mokymus, darbą su organizacijomis, su grupėmis. Bet studijų metu priėmiau kitokius sprendimus ir galų gale atsidūriau klinikinėje psichologijoje, kuri yra apie pagalbą kenčiančiam žmogui“, – kalbėjo mokslininkė.

Veiklos viena kitą papildo

Vilniaus universitete dr. L. Gervinskaitė-Paulaitienė dėsto raidos psichopatologijos, psichologinio konsultavimo proceso kursuose, Klinikinės psichologijos magistro studijose.
Psichologė sakė, kad šiais metais dėstymas studentams sudaro mažesnę darbinės veiklos dalį, daugiau veiklos yra praktiniame darbe, konsultuojant. Dar yra moksliniai tyrimai, kurie – ir savotiškas poilsis nuo kontaktinio darbo.

„Anykštos“ paklausta apie darbo su studentais ir pacientais skirtumus, mokslininkė kalbėjo, kad šios veiklos viena kitą papildo.
„Man šios abi sritys yra labai persipynusios. Tai, ką dėstau studentams, daug kas ateina iš mano praktikos. O kai dėstai, teorija padeda ir praktiniame darbe. Dirbti su studentais labai prasminga. Džiugu pasidalinti ta kita savo darbo dalimi, įprasminti. Ne tik padedu žmonėms, bet ir galiu padėti studentams mokytis, kaip padėti žmonėms. Darbo įvairumas – kai dirbi su studentų grupėmis, paskui su tėvų grupėmis. Tam tikra dinamika, įvairovė man patinka, padeda veiklas derinti tarpusavyje“, – sakė dr. L. Gervinskaitė-Paulaitienė.

Paklausta, ar kitiems padedanti spręsti santykių problemas, ar pati yra ideali mama, žmona ir dukra, dr. L. Gervinskaitė-Paulaitienė juokėsi: „Toli iki tobulumo, ir man, ir kitiems psichologams. Ir labai gerai. Nežinau, kaip čia būtų ir kaip atrodytų, jei būčiau tobula.“
„Visi mes pirmiausia esame žmonės. Su savo patirtimi, su savo gyvenimo istorijomis, su savo temperamentais. Susiduriame su iššūkiais kasdienybėje, gyvenime. Bet mūsų specialybė paskatina mūsų sąmoningumą ir darbą su savimi. Mūsų emocinis pasaulis yra mūsų darbinis įrankis, mums labai svarbu save pažinti. Savo sąmoningumo stiprinimas psichologams būdingas. Savo savižinos, supratimo. Bet, kad susiduriame su sunkumais, galime turėti emocinių iššūkių, tai tikrai. Normalu. Per savo patirtis ir į kitą empatiškai įsijauti“, – kalbėjo dr. L. Gervinskaitė-Paulaitienė.

Ji dėstė, kad su savo artimais žmonėmis nebendrauja kaip psichologė, tiksliau – psichologinės pagalbos neteikia, bet profesija vis tiek išlenda.
„Sakykim, kalbu ne kaip psichologė, bet kaip sesuo-psichologė, dukra-psichologė“, – pripažino mokslininkė.

Pagalbos kreipiasi stiprūs

Dr. L. Gervinskaitė-Paulaitienė Vilniaus psichoterapijos studijoje individualiai konsultuoja suaugusius žmones, veda tėvystės programą „Švyturys“.
„Galutinis tikslas – pagalba tėvams. Šioje programoje fokusuojamės į tėvų ir vaikų ryšio stiprinimą. Kviečiame tėvus, kurie susiduria su sunkumais augindami vaikus, arba tėvai susiduria su sunkumais, arba vaikai turi emocinių sunkumų. Būna, kad ateina tėvai, kurie nepatiria didelių sunkumų, bet jaučia, kad nori sustiprinti ryšį su savo vaikais arba mato, kad kai kur nesupranta, kas vyksta su vaiku. Programa turi numatytas temas. Yra ir terapinė dalis. Stipriname tėvų gebėjimą išjausti vaikų vidinį pasaulį. Galvojant, kas vyksta su vaiku, kas už vaiko elgesio slypi, kas vaiko galvoje vyksta, gilinamas savo pačių, kaip tėvų, pažinimas. Koks aš esu tėvystėje? Ką aš atsinešu iš ankstesnių patirčių? Kaip mano poreikiai dalyvauja tėvystėje?“ – sakė psichologė.
Pasak jos, bėgant metams, žmonių požiūris į psichologinę pagalbą keičiasi.

„Praktikoje aš nuo 2010 ar 2011 metų. Tikrai būdavo didesnės stigmos, net ir tarp skirtingo amžiaus žmonių. Bet ateina supratimas, kad kreipimasis pagalbos pas profesionalą, kai iškyla poreikis, yra reikalingas. Ir tai ne silpnumo, o stiprybės požiūris. Turime ženkliai daugiau besikreipiančių žmonių, daugėja žmonių, kurie supranta, kad reikia pagalbos ne pačioje krizėje, o ateina supratimas, kad kreiptis reikia tada, kol dar neatėjo krizinis momentas“, – aiškino dr. L. Gervinskaitė-Paulaitienė.

Anykščiuose vėl daugiau judesio

Linai baigiant Anykščių Antano Vienuolio gimnaziją, jos tėtis Alvydas Gervinskas buvo išrinktas Anykščių rajono meru. Ji sako, jog gal ir gerai, kad taip sutapo, kad kai tėtis dirbo meru, ji jau gyveno Vilniuje, nes būnant vietoje, matyt, būtų buvę sudėtingiau.

„Bet aišku, kad rūpėjo, kaip gali nerūpėti? Mano artimas žmogus, tėtis. Buvo labai svarbu, kaip jam sekasi, kokia viešoji nuomonė. Dažnai grįžinėdavau į Anykščius, turėjome ir tebeturime artimą santykį. Ir spaudą labai aktyviai skaitydavau, stebėdavau, kas apie jį parašyta. Tėtis turėjo matymą ko siekia, ką nori padaryti ir aš jį palaikiau“, – pasakojo dr. L. Gervinskaitė-Paulaitienė.

Ji kalbėjo, kad su Anykščiais išsaugojo ir fizinį, ir psichologinį ryšį. Pagal išsilavinimą istoriko, dabar IT įmonėje projektų vadovu dirbančio Linos vyro Pauliaus tėvai taip pat gyvena Anykščiuose, todėl šeimai savaitgaliais nereikia rinktis, į kurio iš sutuoktinių tėviškę važiuos.
„Ir sūnui smagu su seneliais pabūti, ir mums smagu su vyru grįžti. Ypatingai vasarą, jei turime galimybę ilgiau pabūti. Jaučiu, kad yra psichologinis ryšys su Anykščiais“, – dėstė mokslininkė.

„Paauglystėje, kai dar gyvenau Anykščiuose, miestas buvo didesnis. Mano akimis atrodė labai gyvas, daug jaunų žmonių, moksleivių. Paskui išvykus atrodė lyg ramesnis, mažiau veiksmo, o pastaruosius kelerius metus matau Anykščių atsigavimą. Išgirstu, kad žmonės, kurie niekaip anksčiau nebuvo susiję su Anykščiais, keliasi čia gyventi. Nudžiungu ir net nustembu, kad renkasi Anykščius. Atsivėrė toks naujas Anykščių potencialas, kaip nedidelio, aprėpiamo, bet gražios gamtos, kultūros renginių, pramogų, ramaus poilsio miesto. Man atrodo, kad Anykščiai dabar išgyvena gerą laiką“, – džiaugėsi anykštėnė.

Projektą „Legenda: gyvieji Anykščiai – 2025“ 10 000 Eur iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas