Prie Baltosios jūros... Rimgaudo ŠLEKIO ir Vidmanto ŠMIGELSKO nuotr.
Nakvynė Pinduškuose
Po kelionės į Solovkus ir nakvynės Kemi iš šio miestelio užvažiavome į Belomorską, pasidžiaugėme Baltosios-Baltijos jūrų (Belomorsko) kanalu ir Murmansko trasa nusileidome iki Medviežegorsko, kuriame vėl nėradom nakvynės. Kino filmavimo komanda vis dar nebuvo atlaisvinusi viešbučių, regis, net ir tą, kur prieš kelias dienas buvo užėmę lenktynininkai, dabar okupavo filmų kūrėjai. Jie laisvų vietų nepaliko ir kempinge su mediniais nameliais šalia Medviežegorsko. Tad jame tik kainomis pasidomėjome – už šešiavietį namelį parai prašoma 8000 rublių (daugiau nei 500 litų).
Autobusų stotyje pakalbintas taksistas mus palydėjo iki privataus viešbučio už kelių kilometrų esančiame kitame mieste, romantišku pavadinimu Pinduški. Beje, į Pinduškus patenki pravažiavęs Landyškus.
Pinduškuose gavome apartamentus įstabiuose svečių namuose. Po derybų dviejų kambarių su virtuve ir dušu apartamentuose įsikūrėme už 1200 rublių (apie 90 litų). Patalpų vidus visai normalus – nudrengta, nugyventa, bet miegoti galima. Tačiau iš lauko – efektas nepakartojamas. Kiemą įveikti galima tik zigzagais, apeidinėjant lentgalius, padangas, senus baldus. Už kelių žingsnių nuo namo įrengtas sąvartynas. Ne šiaip šiukšlių krūvą, o sunkvežimiai šiukšlių. Svečių namuose – keli apartamentai, vienu metu gali juose apsistoti keliolika žmonių, tad natūralu, kad svečiai šiukšlių prigamina pakankamai, o jos metų metais sandėliuojamos vietoje.
Ryte pro langus aidėjo azijietiška muzika. Du „svečiai iš vidurinės Azijos“ kuitėsi prie sunkvežimiuko. Matyt, imigrantai, kaip Rafšanas ir Džamšutas… Pinduškų apartamentams purvini azijiečiai ir jų mašinoje rėkiantis magnetofonas pridėjo dar papildomo „koloro“ – įstabu.
Du kartus išlaisvino
Nuo Pinkušku į Sankt Peterburgą važiavome pro Saujarvi. Žemėlapyje nupieštas pakankamai „storas“ kelias, tačiau kareliška patirtis jau leido prognozuoti žygio tempą – duok Dieve, per dieną nuvažiuoti 200 kilometrų.
Pradžioje buvo asfaltas. Matyt, kelio darbų kultūros ir gamtinių sąlygų kokteilis Karelijos keliuose formuoja originalų reiškinį – keliuose dygstančius akmens. Tie, akmenys turbūt tikrai dygsta, nes net ir rusai neturėtų klodami kelią vidury jo įasfaltuoti akmenų. Reikia tik truputį užsižiopsoti ir liksi kiauru karteriu. Ant medžių prikabinėta skelbimų su telefonais. Didelėm raidėmis rašomas vienas žodis – „evakuatorius“ ir telefono numeris. Tiesa, ir tą evakuatorių įlindus giliau į Karelijos miškus išsikviesti nėra kaip – mobilaus ryšio nėra, gyvenvietės, kuriose įrengtos laidinių telefonų budelės – kas keliasdešimt kilometrų.
Tarp nesibaigiančių miškų kyščioja ežerų akys. Žmonių aplinkui nesimatė, automobilių judėjimas – ne ką didesnis nei Marse, tačiau kur gražioje vietoje stojome, ten radome šiukšlių. Natūralu. Viena darbšti turistų grupė gali nušnerkšti kelių kvadratinių kilometrų plotą, o šiukšlių rinkimas bekraštėse teritorijose yra Sizifo, ir dar brangiai kainuojančio, darbas.
Kartais asfaltas dingdavo. Važiuoti duobėtu ir provėžuotų žvyrkeliu įmanoma tik 40-50 km per valandą greičiu. Sėdus už vairo įtampą kelia ne tik duobės, bet ir bendrakeleiviai. Po didesnio krestelėjimo kaip dėsningumas prasideda ekipažo nepasitenkinimas vairuotoju. Važiuojant bekelėmis vairuotoju būti yra geriausia, mažiausiai nuobodu – tad visi keleiviai begėdiškai stengiasi surasti priežastį, kuri padėtų išsikovoti (arba atsikovoti) šią prestižinę poziciją.
Griežtai sutarėme, kad neberinksime grybų. Atsibodo juos ir kepti, ir valgyti. O Pinduškų apartamentuose dar nebuvo ir kriauklės, tad grybus teko vestis į dušą… Deja, per vieną parūkymą iš krūmų išlindo 18 raudonikių – normalus žmogus negali susivaldyti ir palikti grybus pakelėje. Mes – normalūs. Nurovėme… Bet vakare grybų nevirėme, o padovanojome Saujarvio viešbučio administratorei.
Pakeliui mačiau porą normalių vietovardžių (pvz. Justozero, Parosozero), o paskui prasidėjo Lachkolampi ir visokie Jaistenjarvi… Tikros slaviškos žemės! Įdomu, kaip į Lachkolampi gyventojus kreipiasi valdžios vyrai prieš rinkimus – gerbiami lachkolamipčani ir gerbiamos lachkolamičankos? Ne taip žavu kaip krivorožki (nuo miesto Kryvoj Rog), bet vis tiek gražu…
9 tūkstančius gyventojų turintis rajono centras Saujarvis svečius pasitinka virš kelio ištiestu transparantu „Saujarvi – 70 metų nuo išlaisvinimo“. Gerą humoro jausmą turi rusai! Tiesa, pirmą kartą Saujarvį iš Suomijos Stalinas „išlaisvino“ dar 1939 gruodį, o po poros mėnesių buvo priimtas sprendimas likusiems suomiams draudžiantis gyventi okupuotose savo žemėse – vieni buvo ištremti, kiti į Rusijos gilumą išsikėlė gražiuoju. Taigi, 1944-ųjų „išlaisvinimas“, kuri dabar švenčia Saujarvis, buvo jau antrasis.
Absoliuti dauguma pietinės Karelijos vietovardžių yra suomiški. Atrodytų, kad rusams kankintis tariant sunkiai ištariamus žodžius, geriau gyvenviečių pavadinimus pakeisti į paprastesnius, lengvesnius. Tačiau, gal fantazija nėra beribė. Ir taip jau Karelijos žemėlapyje radau gyvenvietes – „Šliuzas Nr.11“, „Šliuzas Nr.8“, arba dar geriau – „21 km“.
Saujarvyje aiškinausi, kaip nuvažiuoti iki Sortavalos. Klausimo formuluotė buvo tokia: „Kuris kelias veda į miestą prie Ladogos ežero, kurio pavadinimas taip pat suomiškas ir taip pat iš S raidės?“ Bičiuliai garsiai juokėsi… Nesuprantu kodėl, juk taip aiškiai paklausiau…
Saujarvyje apsistojome privačiame viešbutėlyje. Jis įkurtus, matyt, po tipinės miesto pirties privatizacijos. Pusė pirties liko pirtimi, o kitoje pusėje įrengti trys viešbučio numeriai. Šio komplekso pavadinimas linksmas – „Komfort“. Nakvynė žmogui kainavo vos 400 rublių (mažiau nei 30 litų). Užsisakėm ir karštą suomišką pirtį. Gal todėl, kad Saujarvis yra senosiose Suomijos žemėse, kuklaus miestelio pirtis buvo vienas kokybiškesnių kelionės dalykų – švaru, tvarkinga, „euroremontas“, erdvus priepirtis, kuriame plokščias televizorius, ant stalo arbata, sausainukai. Ir viso to malonumo kaina tik 800 rublių už valandą. Žinoma, norėdamas prie ko nors prisikabinti – prisikabinsi. O aš visada noriu… Kabinuosi: pirties-viešbučio kiemelis, į kurį teoriškai svečiai turėtų varyti savo automobilius, išklotas trinkelėmis, o užvažiavimo nuolydis toks, kad gali „užlipti“ tik traktoriai. Na gal dar didieji visureigiai, o „Peugeotus-vulgaris“ turi nakvoti kelkraščiuose…
Baltosios-Baltijos jūrų (Belomorsko) kanalas. 227 km kanalas su 19 šliuzų nutiestas 1931-1933 metais. Nuo XIX amžiaus pradžios carinėje Rusijoje buvo kuriami projektai kaip sujungti šiaurinius Rusijos uostus su Sankt Peterburgu, tačiau jie vis būdavo atmetami dėl milžiniško biudžeto. Projekto ėmėsi tik Stalinas. Vienu metu kanalą kasė bent 100 tūkst. GULAG-ų kalinių. Skirtingų šaltinių duomenimis, kanalo statybose žuvo nuo 12 iki 100 tūkst. žmonių. Kanalas jungia Baltąją jūrą su Onegos ežeru, o šis upėmis ir Ladogos ežeru jungiasi su Baltijos jūra. Belomorsko kanalas smarkai sutrumpino vandens kelią tarp Murmansko, Archangelsko ir Sankt Peterburgo, karinius krovinius tarp šių miestų tapo įmanoma plukdyti neįplaukiant į priešų teritoriją. Kanalo gylis pradžioje buvo 3,5 m., 1970 m. kanalas pagilintas iki 4 m. Belomorsko apkrovimas ir reikšmė augo iki 1985 m. (perplukdyta 7,5 mln. tonų krovinių per metus), šiais laikais kanalo apkrovimas sumažėjęs keliolika kartų.
Papirosai. Papirosai „Belamorkanal“ pradėti gaminti anksčiau nei baigtas tiesti pats kanalas – 1932 m. Šiais laikais papirosus, regis, labiausiai mėgsta „žolės“ rūkytojai – iš jų gilzių paprasta iškratyti tabaką ir naują pageidautiną užtaisą sukišti atgal.
https://www.anyksta.lt/naujienos/keliones/34210-keturi-komunarai-neskaitant-peugeot-o-rusijoje-i-dalis
https://www.anyksta.lt/naujienos/keliones/34244-keturi-komunarai-neskaitant-peugeot-rusijoje-ii-dalis
https://www.anyksta.lt/naujienos/keliones/34309-keturi-komunarai-neskaitant-peugeot-rusijoje-iii-dalis
https://www.anyksta.lt/naujienos/keliones/34362-keturi-komunarai-neskaitant-peugeot-rusijoje-iv-dalis
https://www.anyksta.lt/naujienos/keliones/34384-keturi-komunarai-neskaitant-peugeot-rusijoje-v-dalis
