Tarybinė moteris tvirta ir ryžtinga, gera darbininkė, Beveik vyras, tačiau 1 dieną per metus ji vis tiek tapdavo moterimi.
Kovo 8-ąją nepriklausomoje Lietuvoje švenčia taip pat plačiai, kaip ir tarybiniais metais. Štai Anykščių policininkai mieste surengė netradicinę pavasarinę akciją – į gatves pareigūnai išėjo nešini puokštėmis tulpių. Policininkai visoms eismo dalyvėms moterims – vairuotojoms ir pėsčiosioms – dovanojo gėles, šypsenas ir gerą pavasarišką nuotaiką, sveikindami Tarptautinės moters dienos proga. Rajono politikai taip pat apipylė anykštėnes gėlėmis.
Neatskiriama šventės dalis – girtavimas
Kiek kitos šios šventės šventimas būdavo sovietmečiu. Žinoma, gėlės būdavo, sveikinimai būdavo, bet dažniausiai viskas baigdavosi masinėmis išgertuvėmis, tad kovo 8-ąją didžioji dalis tarybinės visuomenės būdavo gerokai apsvaigusi.
Iki šiol visuomenė į šią šventę žiūri gana atsargiai, nes tradiciškai jos atsiradimas siejamas su komunistų valdžia, o jos įkūrėja laikoma komunistė Klara Cetkin
Tačiau šios dienos ištakos siekia dar senovės Graikijos laikus – remiantis rašytiniais šaltiniais, Graikijoje moterys reikalaudavo vieną dieną ypatingo savo vyrų dėmesio ir netgi karai tą dieną turėdavo būti nutraukti, kad kariai galėtų būti su savo moterimis. Idėja švęsti tarptautinę moters dieną kilo XIX–XX amžių sandūroje, kai sparti industrializacija ir ekonominė plėtra kėlė masinius protestus prieš sunkias darbo sąlygas. Vienas tokių protestų vyko 1857 metų kovo 8 dieną Niujorko tekstilės fabrike, kur moterys protestavo prieš ypač prastas darbo sąlygas ir mažus atlyginimus.
Vėlesniais metais kovo 8 dieną vykdavo protestai, vienas didesnių – 1908 metais, kai 15 000 moterų žygiavo Niujorko gatvėmis, reikalaudamos sutrumpintos darbo dienos, didesnio darbo užmokesčio ir rinkimų teisės. Kitų metų vasario 28 dieną JAV buvo švenčiama pirmoji Tarptautinė moters diena. Kitais metais minėdami Tarptautinę moters dieną daugiau nei milijonas žmonių Austrijoje, Danijoje, Vokietijoje ir Šveicarijoje dalyvavo mitinguose už moterų teisę dirbti, balsuoti, mokytis. Tais metais Tarptautinė moters diena minėta kovo 19 d.
Dabartinė moters diena pradėta švęsti po to, kai 1910 m. kovo 8 d. Kopenhagoje vykusioje tarptautinėje moterų konferencijoje aktyvi moterų teisių gynėja Klara Cetkin pasiūlė kasmet vieną dieną skirti dėmesio moters kovai už laisvę ir lygias teises.1911 metų kovo 8 d. pirmą kartą Tarptautinė moters diena buvo minimaVokietijoje, Austrijoje, Danijoje, Švedijoje.
Ypač daug dėmesio šiai šventei buvo skiriama Tarybų Sąjungoje, kur po bolševikų revoliucijos feministinių pažiūrų Aleksandra Kolontai įkalbėjo Leniną, kad ši diena būtų paskelbta valstybine švente. Visą Tarybų Sąjungos gyvavimo laikotarpį ši šventė pabrėžė dirbančios moters heroiškumą. Tą dieną buvo įprasta, kad vyrai teikia gėles moterims.
Tarybiniuose kolektyvuose ši šventė buvo viena iš laukiamiausių, nes ji mažai siejosi su ideologija, nuolatine kova su užsienio kapitalistais. Tiesa, moteris buvo traktuojama savotiškai – kaip darbininkas, kovotojas. Tačiau tą dieną kolektyvų vyrai jausdavo pareigą kaip nors pasveikinti moteris. Kadangi beveik vienintelė šventimo forma buvo girtavimas, kovo 8-ąją vykdavo ir nemažai šeimyninių barnių. Kas iš tos tulpės moteriai, jeigu sutuoktinis grįžta girtas?
Ar iš tiesų gerti būdavo galima tik nuo vienuoliktos?
Apie girtavimą ir jo paplitimą pasakoja ir Teresės Mikeliūnaitės premijos laureatas, kraštotyrininkas, muziejininkas Raimondas Guobis: „Rublis buvo tvirtas pinigas. Tvirtas todėl, kad už jį galėjai daug nusipirkti. Šiaip jau įprasta kišenėje ar taupyklėje būdavo visai paprasta, tik su tiesiu vienetu vienoje pusėje ir sovietiniu herbu kitoje pusėje moneta. Jubiliejinių, nors jų išleisdavo ir labai daug apyvartoje mažai „tekėdavo”, nes juos kolekcionuojančių niekad netrūko. Dažniausieji iš šitų būdavę su sovietinio kario – paminklo Berlyne paveikslėliu, rusiškojo proletariato vado Lenino galva bei Leninu, kuris apsirengęs paltu pakėlęs dešinę ranką rodydavo į ten, kur laikrodžio ciferblate turėjo būti skaičius vienuolika.
Vienuolika buvo įdomus laikas. Pasak žinovų, nuo vienuoliktos valandos sutiktam bičiuliui ar šiaip piliečiui pasisveikindamas galėjai sakyti jau ne „Labas rytas”, bet „Laba diena“. Kuomet tarybinė vyriausybė ėmėsi kovos prieš pernelyg didelį ir dažną sovietinių žmonių norą ko nors stipresnio išgerti, idant apsvaigtų, degtinę ėmė pardavinėti tik nuo vienuoliktos valandos.
Žinoma, pasigerti laiko būdavo sočiai, bet iš pačio ryto pataisyti sveikatą nebuvo kur. Todėl tekdavo kęsti troškulį arba ieškoti buteliuko pas kokią nors svaigalus perpardavinėjančią bobutę – „Partizaną”, ar net vyrą „Berankiu“ vadinamą, o kitą kartą kreiptis tuo klausimu į dienomis labai intelektualų darbą dirbantį žmogų. Tuomet galėdavo įsigyti „ugninio vandens” net ir augalotesni nepilnamečiai, juk bobutė paso parodyti neprašydavo. Sakykime, kad prieinamumas dar pagerėjo.
Sodžiuose gi ypač išgerti mėgstantiems tikdavo ir naminis vynas ar abejotinos kokybės samanė. Tad draudimas sukūrė sąlygas plėtrai ir dar didesniam asortimentui bei sumanumui, kūrybingumui skleistis.
„Ryga 2″ – taip buvo vadinamas svaigus skystis gaunamas mielių, cukraus ir vandens mišinį kelias valandas sukant skalbimo mašinoje, o po to gerti tokį suktinį, šiek tiek trenkiantį į galvą, bet be galo bjaurų „alų“. Sakysite, kur čia ryšis su geležinkeliu, tačiau, kad geriau šis skystis gertųsi reikėdavo užsidėti sovietinę geležinkeliečio kepurę. Juk ne veltui geležinkelininkų išmintis byloja, kad jei karvei uždėsi geležinkeliečio kepurę, tai ji bet kokį svaigų marmalą išgers.”
