Labiausiai širdį skauda dėl naikinamų kaimo mokyklų

Svėdasuose gyvenanti, devintąją dešimtį metų bebaigianti Irena Guobienė – miestelio šviesulys. Per trisdešimt metų dirbusi mokytoja ji neapleido pomėgių – auksarankės išmegzta „Tautiška giesmė“ garsina Svėdasų kraštą.
Mokytoja mano, kad pradinukai dabar mokomi ne taip, kaip derėtų, o patys, iškovoję Nepriklausomybę, lengvai įsileidžiame kitas kultūras, pamindami savąją.

Važiavo į Šiaulius, apsistojo Panevėžyje

I. Guobienė pasakojo mokytoja tapusi kone atsitiktinai, tačiau jaunai merginai įspūdį buvo palikę pradinių klasių mokytojai, o ir patikdavo bendrauti su vaikais.
„Baigiau Panevėžio pedagoginę mokyklą, važiavau studijuoti į Šiaulius, bet mano brolis gyveno Panevėžyje, tai užsukau pas jį. O jis man ir sako: „Kam tau tie Šiauliai, jei čia, Panevėžy viskas yra?“ Ir perkalbėjo. Nesigailėjau, su namais susisiekimas geras buvo – beveik kiekvieną šeštadienį siauruku į Troškūnus važinėdavau, – pasakojo iš Gurskų kaimo kilusi I. Guobienė. – Baigus mokslus, mus skirstė po visą Lietuvą. Mes su viena mergaite – atrodo, nuo Viešintų – vadovo prašėme, kad į Anykščių rajoną paskirtų. Jis pasakė, kad dar yra dvi vietos. Taip pradėjau dirbti Gečionių aštuonmetėje mokykloje, prie Rubikių ežero. Pradinių klasių mokytoją Gečionių aštuonmetė jau turėjo, todėl man davė vadovauti aštuntai klasei. Dėsčiau geografiją, kūno kultūrą, piešimą, muziką… Mokytojavau 36 metus. Iš pradžių Gečionyse, vėliau – Butėnuose, Žaliojoje, ir galiausiai – Svėdasuose“, – pasakojo I. Guobienė.
Mokytoja sako, kad anais laikais vaikai buvo paprastesni, o pagarba mokytojui, tėvams buvo visiškai kitokia, nei dabar.
„Pačių mokinių tarpusavio bendravimas buvo didesnis. Dabartiniai bendrauja telefonais. Šeimos kolūkių laikais gyveno beveik vienodai, išsiskiriančių ar įsivaizduojančių, kad esu „mandresnis“ už kitą, nebuvo. Kartais vieni iš kitų pasijuokdavo, bet neįžeidžiančiai – kaip ir vaikai. Nesikeikdavo, vaikai gerbdavo tėvus. Niekada nepasakydavom tėtei ar mamai „tu“, nesiginčydavom, ūkiškus darbus mokėdavom: ir karvę melžti, ir kiaules „liuobti“. O dabar, jei tenka autobusų stotelėje laukti, girdi ir nesupranti, ką vaikai šneka – vien keiksmai. Nei sau pagarbos, nei kitiems“, – apgailestavo pedagogė.

Pasigenda dailyraščio

Mokytojo darbe svarbiausia, pasak I. Guobienės, kiekvieną vaiką pažinti, prie kiekvieno prieiti, sugalvoti, kaip nuraminti neklaužadą, išmokyti tą, kuriam sunkiau sekasi.
„Laukdavau naujų mokslo metų – norėjau pamatyti, kaip vaikai paaugę, jų pasiilgdavau. Laukdavau kitos dienos, galvodavau, kaip išmokyti tą, kuriam nesiseka. Vaikai mane mylėjo, ant kelių sėdėdavo. Kuo artimiau su jais bendrauji, tuo jie būna geresni. Būdavo judresnių vaikų. Jei kuris nerimdavo, tiesiog uždėdavau ranką ant galvos, ir nurimdavo. O dabar mokytojas negali vaiko net priliesti… Vaikai išsipasakodavo. Duodavau parašyti rašinėlį apie mamytę, apie tėvelį. Pažadėdavau niekam nesakyti. Per tėvų susirinkimą kartais geras jų mintis persakydavau tėvams, norėjau, kad tėvai žinotų, kaip gražiai vaikai apie juos atsiliepia, o tėvai stebėdavosi, iš kur žinau“, – apie santykį su savo mokinukais pasakojo I. Guobienė.
Mokytoja prisiminė, kad su vaikais labai daug laiko praleisdavo gamtoje, o kartais tiesiog sėdėdavo mokyklos kieme ir skaičiuodavo pravažiuojančias mašinas – tokia puiki būdavo matematikos pamoka.
„Gražu, kai vaikai tiki, kad kiškis pyragus kepa. Būdavo, nusiperku pyrago, surišu į skarelę su kiškučiais, ir vaikams pasakau, kad čia kiškutis davė. Kartą kieme po medeliu tokią skarelę paslėpiau, leidau vaikams surasti. Kiek buvo džiaugsmo – kiškio pyragas! Dabar vaikai tuo nebetiki…“ – pastebėjo mokytoja.
Pasiteiravus, ar galėtų palyginti mokytojavimą tarybiniais ir Nepriklausomybės laikais, I. Guobienė sakė, kad pedagogės darbą baigė 1992 metais, todėl laisvoje Lietuvoje dirbti jai praktiškai neteko. Tačiau mokytoja domisi šiandienos mokykla ir turi pastabų dėl švietimo sistemos.
„Vadovėlis mums būdavo vienas, ir viską iš jo išmokdavome. Dabar – didžiausias formatas, trys knygos, ir dar brangios. Kuprinės didžiulės… Amžiais mokėmės nuo A raidės. O dabar pradeda nuo O. Labai gerai atsimenu, kaip anykštėnas, vadovėlių autorius Juozas Danilavičius seminarų metu mums sakydavo: „Šešios raidės – dešimt žodžių“. Ir iš tų šešių raidžių vaikai išmokdavo skaityti, ir toliau lengvai mokydavosi.
Labai pasigendu dailyraščio, jo mokyklos programoje nebėra. Koks mokinių braižas negražus… Mūsų pradinukų, būdavo, net neatskirsi, kieno rašyta – visi vienodai, dailiai rašydavo.
Dabar vaikai neišmokyti taisyklingai rašyti. Galbūt taip yra ne visur, bet man yra tekę susitikti su Vilniaus, Kauno pradinių klasių mokiniais. Balsius, dvibalsius vaikai išmokdavo kaip eilėraštį, o dabar, kai kelia žodį į kitą eilutę, jie dingsta, todėl kelia po vieną raidę, nesupranta skiemens. Skaičius rašo bet kaip“, – pastebėjimais dalijosi I. Guobienė ir apgailestavo, kad neberašomas pažymys už elgesį, drausmingumą, tvarkingumą. Nėra ir mokinių taisyklių, kurios būdavo surašytos pažymių knygelėje.
„Krinta į akį mergaičių mokyklose apranga – kodėl tokie netvarkingi plaukai? Mes, būdavo, pinam, rišam kasas, taip gražu – „bantukai“ didžiausi. Nors pamokų metu įvestų tvarką. Neleisčiau ir dažytų nagų, jie neturi trukdyti. Esu už vienodas uniformas visoje respublikoje. Sakykime, išsikeli kitur gyventi – vėl kitą uniformą reikia pirkti“, – kad mokyklose turėtų būti tvarka, mano didžiulę pedagoginio darbo patirtį turinti I. Guobienė.

Pagarba tautiškumui – mažesnė

Ir gyventi, pasak devintą dešimtį baigiančios svėdasiškės, praėjusiais laikais nebuvo taip baisu ar bloga.
„Mūsų jaunystė buvo gražesnė nei dabartinio jaunimo. Mes visur eidavom nieko nebijodami. Būdavo, asla, grindų nėra, bet šokam, net dulka! Pakrapijam vandeniu, kad nedulkėtų, toliau šokam. Susirenka tėvai, mamos – jie niekam netrukdydavo.
Sako, kad mokytojams „prie ruskio“ buvo gyventi gerai: malkų 10 metrų atveždavo, 90 kilovatvalandžių elektros nemokamai“, – prisiminė buvusi mokytoja.
„Prie ruskio“, nors rusų kalba buvo dėstoma jau antroje klasėje, pagarba, pasak mokytojos, lietuvių kalbai buvo kur kas didesnė nei šiandien.
„Sava kalba yra sava. Svarbu buvo ją gerai mokėti, taisyklingai tarti žodžius, skaičių pavadinimus. Rusiškai niekas nekalbėdavo, nors ir mokėsi. Dabar per daug įsileidžiame anglų kalbą. O ypač blogai tai, kad pamirštame savo tarmę. Daugelis jau net nebesupranta žodžių, senovėje vartotų. Žinoma, tarmė šiek tiek „išlenda“ – jei žmogus kalba literatūrine kalba“, – dėstė I. Guobienė.
„Mes gerbdavome kiekvieną žodį, stengėmės kad svetimybių nebūtų. O dabar ir per televiziją – kokių žargonų pasitaiko! Ar seniau diktoriai šitaip kalbėdavo? Būdavo specialiai tam ruošiami, o dabar kai kurių diktorių net nesuprantu – mala, kad tik greičiau pasakytų.
Kai atlikėjus išleidžia į sceną, reikia perspėti, kad tarpusavyje tam tikrų žodžių nevartotų ir atkreiptų dėmesį į aprangą. Vis dėlto scena yra pasirodymo vieta, tave gali matyti visas pasaulis. Lietuviai turėtų išlaikyti savo kultūrą, savo kalbą. Galvoju, kad nereikia priimti ir svetimų švenčių. Turime savas, bet jas pamirštam. Užgavėnės jau ne visur švenčiamos… Įsiterpia ir Valentino diena, užgožia Vasario 16-ąją. Labai trūksta lietuviškos atributikos, jos negali įsigyti mūsų kaimo parduotuvėse“, – apgailestavo svėdasiškė…
I. Guobienė sako nesutinkanti su tuo, kad rusų kalbos visai būtų atsisakyta – kas per daug, tas nesveika:
„Dabar rusų kalbą iš mokyklos programų nori išmesti, bet galvočiau, kad be reikalo – rusų kalba yra reikalinga. Paminklus visus išvartė… Salomėja Nėris, Petras Cvirka… Bet Salomėją Nėrį ir dainuojame, ir deklamuojame.“

Laisvai gali kalbėtis tik draugai

Kalbai pakrypus apie žodžio laisvę – ar žmonės, kai tapome nepriklausoma valstybe, tapo laisvi sakyti, ką galvoja, – I. Guobienė sakė pastebėjusi, kad nuomonę viešai reikšti išdrįsta ne visi.
„Paprastesni žmonės bijo valdininkui pasakyti žodį, kad iš darbo neatleistų. Tarpusavyje galime laisvai šnekėti. Su kitais turi apgalvoti, ką sakai.
Anksčiau žmonės buvo artimesni, kaimynai pas kaimynus kas vakarą nueidavo. Pagalba, talka – niekas už nieką jokio atlygio neprašydavo. O dabar be užmokesčio nieko nepriprašysi, kai kurie ir už pinigus padėti neina. Kartu švęsdavome atlaidus, ruošdavomės, vaišes darydavome.
Žmonės viską užsiaugindavo, pirkdavo druskos, cukraus ir gal silkės. Nei vienas nesakydavo, kad nereikia dirbti, kad pavargau“, – kalbėjo I. Guobienė.

Svarbu išmegzti tautiškumą

Besimokydama, mokytojaudama, augindama tris sūnus, I. Guobienė skyrė laiko ir pomėgiams.
Ji tikra auksarankė: ir karpinius darydavo, ir vąšeliu nerdavo, ir siuvinėdavo, megzdavo. Didžiausio dėmesio sulaukęs jos darbas – išmegztas Lietuvos himnas. Ji išmezgė darbą su „Lietuva brangi“ žodžiais.
I. Guobienė paskojo, kad rankdarbiai jos jaunystėje buvo įprastas daugelio pomėgis.
„Mūsų kaimo mergaitės beveik visos tai darydavom.Kiekviena pasidžiaugdavome savo darbeliais, dalindavomės raštais. Atsimenu, buvau katinui kojines numezgusi – net nebežinau, kiek metų tuomet man buvo, jei toks protas (juokiasi – aut. past.). Priekinėms kojytėms buvau numezgusi, bet katinas kojines nusimovė, dantim nusidraskė.
Besimokydama mokykloje megzdavau megztinius. Ne bet kokius, o raštuotus. Jei susinešiodavo, alkūnės prasitrindavo – tada ardydavau, iš tų siūlų naujus permegzdavau“, – apie pomėgį megzti pasakojo I. Guobienė.
Abidvi su mama jos važiuodavo į Panevėžį pirkti įvairiaspalvių siūlų raštams. Mama dažniausiai megzdavo kojines, nes didesniems mezginiams neturėjo laiko. Ir pati Irena daugiausia pirštines, kojines megzdavusi, vaikams – megztinius. Ir dabar ji rodo visą kolekciją raštuotų vilnonių pirštinių – jas sako dovanojanti brangiems žmonėms, o kai kada parduodanti miestelio mugėse.
„Stengiuosi pirštines megzdama kokį tautišką raštą įdėti. Raštus sugalvoju, o kai kuriuos iš mezgimo knygos išmezgu.
Lietuvos himną gana greitai išmezgiau. Ant languoto popieriaus pasidariau raides, ir mezgiau. Jau anksčiau norėjau kažką išmegzti su žodžiais. Lietuvos himną pabaigiau megzti kaip tik per savo gimtadienį. Jau nepamenu, kuris gimtadienis tada buvo. Devyniasdešimt kažkelintais… Dar numezgiau ir Maironio giesmę „Lietuva brangi“…
Aš nelabai šiuo darbu patenkinta. Reikėjo daryti didesnius tarpelius tarp eilučių“, – savikritiškai savo darbus, kuriais žavisi daugelis mačiusiųjų, vertina I. Guobienė.
Mezgėja sakė, kad žodžius ne taip ir sunku išmegzti – svarbiausia, kad gerai pavyktų pirmoji eilutė: „Dabar raides jau atmintinai moku išmegzti.“
Svėdasiškė mokytoja I. Guobienė yra išsaugojusi ir savo siuvinį, kuriam – daugiau nei 70 metų. Jame – Birutė ir Kęstutis, jojantys ant žirgo.
„Mama prisiuvo šiam kilimėliui galus, kad pailgintų. Prie mūsų abiejų lovos jis kabėjo“, – prisiminė mokytoja.
Taip pat I. Guobienė neria krepšelius, kuriuos įvairiomis progomis dovanoja, anksčiau ji darydavo karpinius. Visos lentynos jais būdavo papuoštos.
„Kažką turiu daryti, kai televizorių žiūriu. Mezgu juostutes su žodžiais „Ačiū, kad esate“, ir dovanoju jas žmonėms. Mėgstu spręsti kryžiažodžius, spalvinu mandalas“, – užsiėmimus vardijo be darbo neįpratusi sėdėti moteris.
Ji ir dabar miestelio bažnyčios chore gieda, o kiek anksčiau, net 17 metų, prižiūrėjo Svėdasų bažnyčią.
„Su saviveiklininkais iki šiol į kiekvieną Dainų šventę važiuodavau, Šimtmečio dainų šventė buvo pirmoji, kada nevažiavau. O Svėdasų bažnytiniam chore mūsų gieda dabar per dešimt. O anksčiau šis choras buvo keturiasdešimties žmonių! Visi išmirė… Tačiau pagrindinis mano lankymosi miestelyje „centras“ – biblioteka. Ten gali būti visą dieną. Kai tik būnu miestelyje, tai ir užeinu“, – kad negali būti be žmonių, pasakojo I. Guobienė ir prisiminė dar ne taip seniai su karvute atsisveikinusi:
„Dabar turiu tik katę, jokio ūkio neturiu. Po vyro mirties dar ilgą laiką karvę laikiau. Sūnus įkalbėjo parduoti. Kai ją išvežė, verkiau, liko rankoje tik kibiras ir „lenciūgas“…

Niekas nepasipiršo…

Svėdasuose I. Guobienė gyvena nuo 1989 metų, šis kraštas – nebe Troškūnai, kuriuose užaugo – jai savesnis.
„Mano vyras yra kilęs nuo Debeikių, iš Janonių. Tuo metu, kai susipažinome, dirbau Butėnuose – per upę nuo jo tėviškės. 19 metų gyvenome Butėnuose, o paskui namą Svėdasuose pasistatėm. Taupėm, gyvulius auginom, gyvenome ūkiškai. Mano vyras buvo apylinkės sekretorius, o paskui, kai apylinkę naikino, jam siūlė stoti į partiją ir būti Debeikių pirmininku. Bet į partiją jis nestojo, nuėjo dirbti vairuotoju. Jis mirė 1994 metais. Manęs klausdavo, kodėl antrą kartą neištekėjau. Bet kad niekas nepasipiršo“, – juokėsi I. Guobienė, nesuprantanti, kodėl dabar taip dažnai poros išsiskiria.
„Anksčiau net negirdėjau, kad kažkas išsiskirtų. Šeimos būdavo gausesnės, vaikai vieni kitus užaugindavo. Gryčiutės mažutės, visi tilpdavo, visiems vietos užtekdavo. O dabar kiekvienam atskiras kambarys. Tas kambarys ir atskiria vaikus nuo šeimos. Norėtųsi, kad šeimos būtų gausesnės, kad mokyklos neužsidarytų – labai gaila naikinamų kaimo mokyklų, vaikelių, kurie turi anksti keltis ir važiuoti į kitą mokyklą…“ – AF sakė buvusi mokytoja, šviesuolė ir auksarankė Irena Guobienė.