Mokytoja metodininkė Dalia Andriuškevičienė savo pirmojoje darbovietėje dirba 41-erius metus.
Sukako keturiasdešimt metų, kai lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė Dalia Andriuškevičienė mina savo pirmosios ir vienintelės darbovietės – Anykščių Jono Biliūno gimnazijos – slenkstį.
Šimtai jos mokinių, buvusių auklėtinių, Dalią prisimena kaip puikią specialistę, nuostabų žmogų, mokiusį gimtosios kalbos ir skatinusį kūrybai. Jos ruošti mokiniai buvo tapę respublikinių filologų konkursų finalistais, išleido knygas… Pernai trijų jos abiturienčių valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros egzamino žinios buvo įvertintos šimtukais, ir tai buvo vieninteliai šimtukai Anykščių rajone.
Gimusi mūsų rajone, Mitašiūnų kaime, D. Andriuškevičienė su tėvais gyveno Ramanavoje, tačiau nemažą vaikystės dalį praleido pas senelius Vilkatupės kaime. Tėviškė liko tik prisiminimuose, vaikystės ir jaunystės sodybas nušlavė melioracija, sunyko ir pirmosios mokyklos – Žviliūnų pradinė ir Surdegio aštuonmetė.
Tik buvusi Troškūnų vidurinė, nūnai tapusi Kazio Inčiūros gimnazija, kasmet dar išleidžia į gyvenimą kad ir neskaitlingas abiturientų laidas. Tačiau mokytojų paveikslai, ypač gimtosios kalbos, atmintyje neišdilo.
„Surdegyje mokė Kristina Rimšienė, kurios dukrą jau aš gimtosios kalbos mokiau Anykščiuose, plataus akiračio, nuostabios Troškūnų vidurinės mokyklos lituanistės Ona Bartulytė, Julija Aleliūnienė skatino skaityti, pajusti gimtosios kalbos grožį, – prisiminė D. Andriuškevičienė. – Jos padarė įtaką mano sprendimui Vilniaus valstybiniame pedagoginiame universitete studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Baigusi studijas 1984-ųjų rugsėjo pirmąją pradėjau dirbti tuometėje Jono Biliūno vidurinėje mokykloje, vėliau tapusia gimnazija. Tai mano pirma ir vienintelė darbovietė.“
Ar per tuos darbo dešimtmečius nekilo minčių keisti profesiją, galbūt mokyklą, siekti karjeros švietimo įstaigų administravime? – paklausiau mokytojos. Pasak jos, kartėlio būta ne kartą ir nemažai, būta ir būna darbo pasiūlymų.
„Atrasdavau stiprybės nepalikti auklėtinių, kurių turėjau net tris laidas, negalėjau nuvilti ir kai kurių ypač gabių ir žinių trokštančių savo mokinių, su kuriais bendraudavau ne tik pamokose. Jie manim tikėjo ir pasitikėjo, nešdavo savo pirmąsias noveles ir eilėraščius. Mane tai džiugino, jaučiau savo triūso rezultatus. Dabar jau tikiu, kad ši gimnazija ir bus mano paskutinė darbovietė, nors, kaip sakoma, „niekada nesakyk niekada“… – pastebėjo D. Andriuškevičienė, o pokalbiui pakrypus apie nesibaigiančias švietimo reformas, alinančias mokinius ir mokytojus, sakė: „Kartais jos sugriauna dalykus, kurie geri ir veikia. Mokiniai ir mokytojai tampa nepateisinamų eksperimentų aukomis. Kita vertus, stengiamasi visus mokinius reikalavimais suniveliuoti, iš neskaitančių vaikų reikalaujama pernelyg daug. Man kelia nerimą sumenkęs dėmesys gimtajai kalbai ir literatūrai. Anksčiau rusėjom, dabar – anglėjam. Man skaudu girdėti iš kai kurių mokinių, sakančių, „o kam man tos lietuvių kalbos žinių reikės?“ Jiems svarbiau vaizdas, socialiniai tinklai. Stengiuosi, kad mokiniai turėtų kultūrinį kontekstą, būtų smalsūs, skaitytų, nustebtų, diskutuotų. Labiausiai liūdina abejingi ir džiugina smalsūs, drąsūs ir ieškantys, kuriantys jau mokyklos suole, argumentuojantys savo nuomonę. Jie teikia stiprybės ir tame matau savo darbo prasmę. Beje, mano, skirtingai nei fizinio lavinimo ar darbų mokytojo, diena pamokomis nesibaigia, į namus nešuosi šūsnis mokinių sąsiuvinių su jų rašinių mintimis ir klaidom. Neretai prie tų sąsiuvinių tenka pasėdėti iki išnaktų.“
Mokytojai neklaužados kažkaip išdyla iš atminties, o štai su gabiausiais, siekiančiais daugiau negu gauna per pamokas, ryšys dažniausiai išlieka ir per jų studijas, tolimesnius gyvenimo metus. Jie kartais užsuka į mokyklą, pasikviečia per klasės susitikimus. Mano kalbinti buvę gimnazistai, kurių ne vienas tapo diplomatais, medijų specialistais, valstybės tarnautojais, gydytojais, teigė, kad D. Andriuškevičienės vedamos lietuvių ir literatūros pamokos buvusios įdomios, išugdytas noras skaityti ir mylėti gimtąją kalbą labai pravertė studijose, praverčia darbe ir kasdieniame gyvenime. Pasak 2003-ųjų metų abiturientės, savo kūrybinius bandymus davusios vertinti savo mokytojai Justinos Alsytės-Gogelienės, gimtosios kalbos žinios ir skatinti kūrybiniai bandymai jai labai padėjo politikos mokslų studijose Vilniaus universiteto tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute bei šio universiteto Teisės fakulteto magistrantūroje.
„Apie mokytoją Dalią Andriuškevičienę turiu tik puikius prisiminimus, jos pamokos buvo įdomios, skatinančios mąstyti giliau ir plačiau, domėtis pasauliu. Taip pat skatinančios kurti ir atrasti, ieškoti naujų dalykų. Skaityti savaime norėdavosi, nes buvo įdomu. Mokytoja skatino dalyvauti ir renginiuose, olimpiadose, konkursuose, visuomet jautėsi jos atvirumas naujovėms ir tai, kad domisi mokiniais ir jų žmogišku augimu, tobulėjimu ne tik klasėje, bet ir visuomenei naudingoje veikloje. Ačiū Mokytojai už patirtis“, – sakė Lietuvos socialinės ir darbo ministerijos jaunimo reikalų agentūros direktoriaus pavaduotoja dirbanti J. Alsytė-Gogelienė.
Per ilgus darbo dešimtmečius D. Andriuškevičienė išleido tris abiturientų laidas, kurių auklėtoja buvo. Buvę šių klasių auklėtiniai dėkojo auklėtojai ne tik už pamokas, bet ir kartu praleistą laiką po pamokų, įsimintinus pokalbius, žygius. Tarp jų – auklėtinė filologė, vertėja, kultūros organizatorė Agnė Biliūnaitė, gimnaziją baigusi 2000-aisiais, Vilniaus universitete studijavusi kinų kalbą ir kultūrą, 2008-aisiais išleidusi savo pirmąjį poezijos rinkinį „Miegantys sufleriai“, o po kelerių metų iš šiuolaikinės kinų kalbos išvertusi į lietuvių Nobelio premijos laureato Gao Xingijan romaną „Dvasios kalnas“. „Dalia Andriuškevičienė buvo mano vienintelė ir nepakartojama lietuvių kalbos ir literatūros Mokytoja bei Auklėtoja ištisus aštuonerius metus. Ji ir toliau dirba 21-ame kabinete antrame aukšte. Į jį vis užsuku sapnuose, o kas penkerius metus – ir fiziškai, nes mūsų klasės susitikimai visada prasideda nuo susitikimo su Auklėtoja jos klasėje – toje pačioje, iš kurios mus išlydėjo įteikdama Čarlzo Dikenso „Didžiuosius lūkesčius“, – prisimena savo Mokytoją ir Auklėtoją buvusi diplomatė Kinijoje, šiuo metu dirbanti LRT kultūros turinio vyriausiąja redaktore ir Anykščių kultūros tarybos pirmininke A. Biliūnaitė. – Tačiau iš tiesų Auklėtoja man asocijuojasi visai ne su standartizuotu, kiekvienoje Lietuvos mokykloje atsikartojančiu klasės perimetru ir jos sienomis, bet su tose sienose iškirstais langais. Būtent per Auklėtojos pamokas užaugdavo tokie sparnai, kad per akimirką galėdavau išskristi iš slegiančios mokyklos erdvės į begalinį pasaulį. Dvi pamokas iš eilės tiesiog sėdėti 21-ame kabinete ir rašyti A. Škėmos, A. Nykos-Niliūno, R. Granausko, Šatrijos raganos kūrinių interpretacijas, o dar geriau – rašinėlius laisva tema buvo pats nuostabiausias dalykas iš mokyklos gyvenimo. Už jį geriau būdavo tik diskusijos su Auklėtoja apie mūsų pasirinktus skirtingus rašymo stilius, atrastus požiūrio kampus, sugalvotas metaforas ir išplėstus kontekstus, rašytojų biografijas ir kūrybinius užmanymus. Ačiū Auklėtojai už tai, kad praleisdama fiziką ar fizinį, pasislėpusi naujai įrengtuose trečio aukšto tualetuose ant palangės perskaičiau Oskarą Milašių ir lietuviškai, ir prancūziškai (daugiau dėl skambesio, nes nekažką supratau). Ačiū už tai, kad iš bibliotekos kokioje devintoje klasėje parsinešiau Artūrą Šopenhauerį ir prieš miegą bandžiau kramtyti jo „Pasaulį kaip valią ir vaizdinį“. Ačiū už tai, kad buvo mano bandymų rašyti redaktore ir nuvedė iki Respublikinio filologų konkurso finalų – ten pagaliau sutikau žmonių, panašių į mane, su kuriais vis dar bendraujame. Ačiū už tai, kad ne vienus mokslo metus užbaigėme stovyklaudami su palapinėmis prie Šventosios ar Rubikių, maudydamiesi ir žiūrėdami į žvaigždes – gal dėl to ir šiandien kiekvienas klasės susitikimas visada baigiasi pasiplaukiojimu plaustu po Rubikius ir naktinėjimu iki ryto, žinoma, su Auklėtoja. Esu nepaprastai dėkinga jai už tuos daugybę kasdieninių, bet nekasdieniškų pokalbių, kurie įkvėpė, formavo, guodė, plėtė horizontą, skatino galvoti ir drąsino skristi.
O nuostabiausia, kai pavyksta tuos pokalbius tęsti ir šiandien. Tada supranti, kad kai kurie Žmonės duoti visam gyvenimui.“
Šį kartą ne aš sugalvojau žodžius Mokytoja, Auklėtoja rašyti didžiąja raide. Taip D. Andriuškevičienę vertina buvę jos mokiniai ir auklėtiniai. Man belieka pridurti, kad ši moteris, norėdama kuo labiau sudominti savo mokinius gimtąja kalba, pati daug skaito, stengiasi pamatyti vertingiausius kino filmus. „Ką tik perskaičiau puikią, egzistencinius klausimus gvildenančią, Nacionalinės premijos laureato Valdo Papievio knygą „Ankančiam pasaulyje“, įspūdį paliko ir ankstesnės šio autoriaus, mūsų gimnazijos auklėtinio, knygos. Stiprus ir įdomus ką tik matytas dokumentinis filmas apie A. Škėmos mylimąją Birutę Pukelevičiūtę“, – pastebėjo D. Andriuškevičienė, beje, užauginusi ir į gyvenimo kelią išleidusi dvi nuostabias dukteris – Sandrą ir Eglę.
Projektą „Legenda: gyvieji Anykščiai – 2025“ 10 000 Eur iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
