Iš Gulbenės į Aluksnę išvyksta tikro garvežio traukiamas turistinis traukinys.
Šį pavasarį mažuoju Aukštaitijos traukinuku – Siauruku (šiemet jo 120 metų jubiliejus) besidominčiųjų delegacija iš Anykščių nuo ankstaus ryto iki sutemų keliavo Latvijos siaurojo geležinkelio, vadinamo „Mazbanitis“, įdomybių ieškodami. Žavėjosi mažojo traukinuko ekspozicija Viesitėje, Aluksnėje bei Gulbenėje bei keliavo šiemet pirmą kartą į išskirtinį reisą išvykusio unikalaus vokiško garvežio traukiamu traukiniu.
Visai netoli nuo sienos, tuoj už Suvainiškio esančiame Viesitės mieste, jaukiame Turizmo informacijos centre, mus pasitiko smagus vyrukas, prisistatęs Jonu, mat, nors latvis, puikiausiai su mumis bendravo lietuviškai. Janis Dzimtais papasakojo apie Pirmojo pasaulinio karo metais čia nutiestus siauruosius 600 milimetrų pločio vėžės geležinkelius, kuriuos vokiečių okupacinė kariuomenė naudojo savo reikmėms. Tarpukariu mažasis geležinkelis lėmė miestuko plėtrą. Siaurasis geležinkelis čia veikė iki pat 1972 m., o jo bėgiai jungėsi su tokio pat pločio vėžės keliais besidriekiančiais tarp Suvainiškio, Panemunėlio, Rokiškio Lietuvoje. Nustojusio veikti Viesitės geležinkeliuko bėgiai buvo nuardyti, mažytis fragmentas pasiliko prie buvusios stoties, kur išsaugotas ir originalių formų vandentiekio kranas. Išliko ir senas, 1916 m. Vokietijoje pagamintas garvežiukas, kuris daug metų stovėjęs lauke, nūnai perkeltas į buvusių dirbtuvių patalpas, kur veikia nedidelis, bet labai įdomus ir jaukus muziejus. Ekspozicijoje – senos nuotraukos, kelių remonto įrankiai, signalizacijos priemonės, uniformos, kitos smulkmenos. Garvežiuke, mašinisto kėdėje, sėdi elegantiškas, uniformuotas manekenas, vardu Oskaras, kurį visi vietiniai žino ir juokauja, kad tai jis geriausiai gali papasakoti mažojo geležinkelio istoriją.
Smagus pasivažinėjimas iki Gulbenės, kur prie remonto dirbtuvių pamatėme jau pažįstamą garvežį, rūkstančiu kaminu. Tauriai blizgantis vokiškas milžinas GR, pakrikštytas Ferdinandu, ruošėsi į pirmąją šiemet kelionę. Aplinkui sukinėjosi, krapštė mechanizmus tris vyrai, iš kurių pažinau du kartus Anykščiuose matytą mašinistą Martinį.
Greitai pasirodė pakiliai nusiteikęs vyrukas ir pakvietė į nedidelio depo pastogę. Pasakojo apie remonto sąlygas, apie atstatomas senovines drezinas, vis kiek pavydžiai pasigėrėdamas nematytai patogiu ir moderniu siauruko depu Panevėžyje. Matėme eksponuojamą lokomotyvo dyzelinį variklį, čia sukonstruotą unikalų pedalais minamą dvivietį, keturratį ant bėgių, apžiūrėjome kitas įdomybes. Apie reikalus pasakojo vienas didžiausių istorinio geležinkelio globos entuziastų, Siaurojo geležinkelio komiteto prie Susisiekimo ministerijos vadovų tarybos narys Aldis Kreislers. Miela buvo matyti jo linksmą veidą, pasitikėjimą ir džiaugsmą, kad latvių siauruku uoliai rūpinasi vyriausybė.
Žavėjo lauke ant bėgių eksponuojamas didžiulis plačiojo geležinkelio garvežys, prie jo prikabintas vagonas, priklausęs Estijos komunistų partijos elitui, jį galima nuomotis nakvynei, tik kažin ar jame naktimis nesivaidena? Stotis milžiniška, baltamūrė, dviejų aukštų, jos viduje tikriausias mažųjų geležinkelio mylėtojų pasaulis – gausybė interaktyvių žaidimų, dėlionių, maketų ir kitokių atrakcijų vaikams. Gaila, tik toms įdomybėms apžiūrėti teturėjome vos kelias minutes, mat garvežio švilpukas kvietė kelionėn, o traukinys nelaukia…
Pūsdamas garų ir dūmų debesis, per visokiausius vamzdelius vandeniu ir tepalais prakaituodamas, beveik keturiasdešimt tonų sveriantis vokiškas gražuolis GR pajudėjo iš vietos. Kelionė seno tipo lenkiškame vagone, tokiame pačiame, kaip su močiute Uršule kadaise iš Troškūnų į Panevėžį pas dėdę Teofilių keliaudavome. Sužavėjo kelionės laisvė – niekas čia vagono neužrakino, niekas nekliudė pažvelgti ir fotografuoti pro atvertas duris, iškišti galvą, vos ne iki juostos išlįsti pro atvertą langą. Kartu su mumis, keliais lietuviais, važiavo ir keturi keleiviai, mat 33 kilometrų atkarpa pirmyn atgal kasdien traukinys važiuoja du kartus, važiuojant nuo pirmosios iki paskutinės stotelės bilietas kainuoja 5 eurus. Pasak latvių, per pastaruosius kelis metus keleivių gerokai sumažėjo, tad žiemą lokomotyvas tempia vos vieną vagoną, o vasarą pakanka dviejų. Tačiau dėl šių reisų Latvijos siaurukas yra vienintelis Baltijos šalyse reguliariais reisais kursuojantis. Sustojome. Pamaniau, kad gedimas, tačiau vyko fotosesija melsvakamieniais alksniais apaugusiuose laukuose ir prie stotelių. Ilgėlesnis stabtelėjimas ir mūsų kelionės pabaiga ties Kalnienos stotele. Garvežys buvo atkabintas, dyzelinio lokomotyvo tempiamas traukinukas nudundėjo tolyn, o mes užsukome į jaukų medinį, 1901 m. statytą geležinkelio stoties rūmą. Kliuvo mums žurnalistams parengtų vaišių – košė, pyragas, smagūs pokalbiai. Dar vienas rimtas vyras iš minėtos tarybos Andris Biedrins atviravo, kad kasmet istorinis geležinkelio ruožas gauna 400 tūkstančių eurų valstybinę dotaciją. Geležinkelį remontuoja ir prižiūri Latvijos geležinkeliai, o siaurukas moka nuomą. Kalnienos stotelė statyta 1901 m. – remontuojama, kuomet bus įrengta – nuomos turistams.
Aluksnėje, prieš kelis mėnesius atvertame rekonstruotame sandėlyje, veikia labai nedidelis, tačiau modernus Siauruko muziejus. Keltas prislėptų, tik per nedidelę angą matomų eksponatų, kiekvienai stotelei skirtas „traukinio langas“, kuriame lekia istorinio palikimo ženklai…
Galima spręsti užduotis – taisyklingai eiliškai sužymėti geležinkelio stoteles, surinkti dėliones ir kt. Yra ekranai, kuriuose pagal temą susiieškai vaizdus, yra vizualiniai akiniai, kuriuos užsidėjęs pasijunti tarsi mašinisto kabinoje sėdėtum ir lėktum traukinuku pirmyn. Tačiau šitos naujovės didesnio įspūdžio nepaliko, įspūdinga buvo tik nedidelės ekspozicijos apžiūrėjimo kaina – šeši eurai. Tačiau galiu drąsiai pasakyti, kad mūsų Siauruko muziejus Anykščiuose puikus, o linija tarp Panevėžio ir Rubikių yra vaizdingesnė ir įdomesnė, tad mėgaukimės keliaukime, nors kartais vertėtų ir pas kaimynus žvilgtelėti.
