Metai ir žmonės – ištirpę žiemos baltume

Bene prieš porą metų, kovo pradžioje, jau žemei iš žiemos sąstingio vaduojantis, viešėdamas Svėdasų senelių namuose susipažinau su ypatinga jau į dešimtą dešimtį gyvenimo metų įkopusia Janina Kacilevičiene.
Moterimi iš jau laiko miglose ištirpusio, visai sunykusio Varniškių kaimo, iš to pasaulio, kuris per karo, pokario baisumus persiritęs vis naujomis paslaptimis skleidžiasi. Kalbėjome ir apie partizanus, Klajūną ir jo bendražygius, kurie sustingo ypatingo grožio fotografijoje baltais chalatais pasirėdę, kad pasislėptų, tiesiog ištirptų žiemos sniegynų baltume. O tas baltumas – ir Janinos nuopelnas. Moteris partizanams siuvo maskuojamus drabužius.

Atminties trupinėliai

Nūnai jau visai išnykęs – jauni išvažinėjo, seni išmirė – Varniškių kaimas, priklausęs Vyžuonų parapijai. Šventadieniais ten į bažnyčią per Šilelį, artimiausiais takeliais, žmonės nueidavo pėsčiomis. Kaimo žydas miestelyje – Abramas. Jo namelis, su parduotuve ir nemažu kambariu užeiti sušilti sodiečiams, stovėjo netoli bažnyčios. Pas jį pirkdavo, o dėkingas žydas prieš jų didžiąsias šventes pavaišindavo macais. Linų pirkti nuo pat ankstyvo ryto atvažiuodavo žydai net trimis arkliais. Net pats rabinas dalyvavo tame biznyje. Maža mergaitė dar buvo, baikščiai žvelgdavo nuo krosnies „per kaptūrą“ su kitais vaikais.

Labiausiai švęsdavo Marijos Magdalenos atlaidus, namie prisikepdavo pyragų, visokių mėsų pasiruošdavo, pasidarydavo alaus, pokariu prasisunkdavo naminukės.
Janina poterių mokėsi ir pirmąją Komuniją priėmė Debeikiuose, mat arčiau to miestelio – Miškiniuose gyvenusi tetulė Barbora Šermukšnytė pasirūpino. Įsiminė mielas kunigėlis Povilas Ragažinskas. O štai Vyžuonų klebonas Aleksandras Mileika atmintyje neužsiliko, tik uolusis jaunimo auklėtojas vikaras Petras Liepa. Priklausiusi ten angelaičiams, smagiai laiką leisdavo, daug sužinojo, išmoko, tačiau jų vasaros stovyklose Jononių dvare prie Šventosios nedalyvavo. Pirmą kartą ten nukakusi tik kolchozlaikyje darbų dirbti. Sandėlyje – sename svirne ir prie fermų grūdus krovė, sėmenis pylė.

Pradžios mokyklon ėjusi į Varkujus – ji veikė erdviame stambaus ūkininko Skardžiaus, aplinkinių vadinto Puika, name. Visus keturis skyrius mokydavo vienas mokytojas. Prisimena labai griežtą, iš Virpuškio dvarelio atvažiuodavusį Musteikį, kuris prasižengėlius į kampą statydavo, klupdydavo, po pamokų palikdavo ar liniuote taip skaudžiai žiebdavo į ištemptą delną, kad net pūslė iššokdavo.

Janinos tėvelio – Dominyko Vaiginio dirbama sodybos žemė buvo nebloga. Jos valdęs dvylika hektarų, kiek Janina prisimena, viskas užaugdavo. O sėdavo rugių, žirnių, kviečių, avižų, linų. Išlaikydavo dvi karves, arklį su prieaugliu, avių, smulkesnių gyvulių. Į Utenos turgų važiuodavo ketvirtadieniais, parduodavo, ką tik atliekamo turėjo: sviestą, sūrius, kiaušinius, net aveles, vištas, žąsis. Šeimoje augo vyriausia duktė Ona, kuri ištekėjo už Buitvydo į Varkujus, Janina, sesuo Aldona gyvenusi viena ir dirbusi medicinos sesele bei jaunis Kazimieras – labai stropus ir sumanus traktorininkas kolchoze.

Tėviškėje

Varniškių kaimas nedidelis, gal septyni kiemai – Varnų, Vaiginių, Baltakio. Iš to kiemo Pranas Baltakys mokėsi kunigu, jau teliko atlikti paskutinius šventimus, o jis susvyravo ir nuo altoriaus pabėgo. Jo brolį Vytautą su tėvais išvežė į Sibirą, tremtyje vargo ir Petro Varno šeimyna.
Būdušo (Budaso) ežeras, šalia jo dar mažesnis ežerėlis Varželis. Didesniam kaip ten prigėrė rusų kareivis besimaudydamas, tai Vaiginis padarė karstą ir jį palaidojo Varkujų kapinaitėse. Panašus likimas ten ir vokiečių kareivį ištikęs.

Vaidendavosi, kaip vieškelis sukasi palei Aknystų dvarą. Dvasias ramindami ten Švč. Mergelės Marijos statulėlę į medį įkėlė, kad nelabasis nebesirodytų. Bet tas nenurimo, kol paaiškėjo, kad ten senas bernas Sedelskis iš Miškinių juokelius krečia – išsiversdavo kailinius, galvą marška apsisiausdavo ir sutemose keliu važiuojantiems „pasivaidendavo“.

Siuvėja Janina pirmiausia pasimokė pas tikrą pusseserę Eleną Janaščiūtę Gintinių kaime. Ji buvo vyresnė amžiumi, jau šiek tiek patyrusi, siūdavo amerikietiška mašina „Singer“. Pirmiausia tekdavo tai, ką ji sukirpdavo, „sustryguoti“, siūles apmėtyti. Sumani šešiolikmetė Janina greitai visas amato paslaptis perprato. Mokytojai nelabai sekdavosi rankoves įsiūti, o jai sekdavosi. Išmoko pasiūti paltus, kailinius, kitokius drabužius. Kostiumą siūdavo bene keturias dienas, du kartus matuodavosi, tik po to užbaigdavo.
Tačiau užgriuvo karas, po to pokaris, žmonės gyveno sunkiai. Siuvėja, eidama per žmones, tik kad soti būdavo, šilumoje, o pinigų tai labai menkai teuždirbdavo. Naudojosi vokiška siuvimo mašina „Vesta“, kurią nupirko tėvelis. Tuoj po karo verslus tėtis lašinius, dešras veždavo parduoti į Leningradą, gerai uždirbdavo.

Audringas pokaris

Į Janinos tėviškės namus dažnai užeidavo partizanai. Kartais atsinešdavo radijo imtuvą, klausydavosi žinių iš užsienio, palošdavo ir kortomis, užsibūdavo. Kažkaip nebijojo. Janina jiems siūdavo įvairius drabužius. Apatinius baltrūbius – kelnes, marškinius, taip pat žiemai baltus, o vasarai žalius, lengvus, plonus, sujungtus į vienį „kombenzonus“. Dar ir kelnes nešioti auliniuose batuose – „brič“, kareiviškus, stačiomis apykaklėmis švarkus, palaidines. Žalios spalvos – „diginalo“, o taip pat ir kitokių rūšių medžiagų nusipirkdavo parduotuvėse Debeikiuose, Vyžuonose, Utenoje.

Megzdavo jiems kojines ir vilnones kareiviškas pirštines – nykštys ir smilius atskirai, o trys likę pirštai kumštyje. Kad galėtų pirštines mūvėdami šaudyti.
Kaimyninio Barkuškių kaimo Vytautas Mozūras į tėvo laidotuves iš sovietinės kariuomenės parvažiavo ir atgal nebegrįžo – išėjo į mišką pas partizanus. Jo slapyvardis Kunotas, vaikščiodavo kartu su Teodoru Kvykliu-Klajūnu, Broniumi Morkūnu-Diemedžiu, Aliumi Varnu-Gaideliu.Dar Kaziukas Ivanauskas-Aras. Kaimyninės apleistos (mat šeimininkus Varnus ištrėmė į Sibirą) sodybos klojime, po avižų prikrautu prėslu, Klajūno vadovaujami partizanai įsirengė bunkerį. Gyveno keturi ar penki. Atrisdavo didelį pamato akmenį, sulįsdavo ir vėl užridendavo. Janina jiems valgyti nunešdavo. Į kibirą įdėdavo puodą, mat iš tos sodybos šulinio nešdavosi vandens. Kartą partizanai atnešė valgiui paruošti Baltakio paaukotą kumpį. Bet tas nelabai tinkamas buvo – tiek kirmėlių užpultas, kad net baltas.

Kuomet ėmė Klajūnas bičiuliautis su mokytoja Rameliene ir jos vyru, tai ne vienas įspėjo pasisaugot. Bet jie tiek įprato, kad į perspėjimus nekreipė dėmesio.
Ir tą vakarą į svečius susiruošusiems Klajūnui ir Arui kažką negero nujautusi Janina patarė neiti. Tai kas, kad iškūreno pirtį, pasivaišins. Bet ir tą kartą nepaklausė – pasiėmė švarių drabužių ir išėjo. Ten juos apnuodijo ir suėmė (beje, Rameliai išvažiavo ar į Ukmergę, po kurio laiko pasklido gandas, kad juos nušovę kaip ten per langą). Rytojaus dieną atjojo raitas partizanas, apie nelaimę papasakojo ir patarė pasitraukti iš namų – gali ieškoti. Bet niekur nėjo ir niekas neieškojo. Suimtieji neišdavė.
Janina iki to jau buvo patyrusi nelaisvės skonį – dar anksčiau buvo areštuota ir uždaryta rūsyje Debeikiuose. Klausinėjo, kur partizanai, kurioje vietoje bunkeris, net padavę pieštuką reikalavo nupiešti. O ji vis kartojo, kad nieko nežinanti, nežino ir kaip tas bunkeris atrodo – panašus į karvę ar į arklį.

Praėjusio laiko relikvija

Iki šių laikų išliko Janinos brangintas ir saugotas, ypač nuo valdiškos „blogos akies“ pokario prisiminimų, bičiulių įrašų bei sodžiaus dainų albumėlis. Atvertus margą viršelį pirmame puslapyje mįslingi eiliuoti įrašai, pasirašyti partizanų slapyvardžiais – Tauras, Sniečkus, Kapitonas…
„Žūsta lietuviai ant laukų, miršta be maldų ir karstų. Aukoja galvas už Tėvynę ir neišlaisvina vis jos“.
Viena po kitos dainos: „Atskrido vabalas raudonas/ Į žydinčią Lietuvą / Ir baisų lizdą jo žieduose / Žiauriai susukęs buvo. / Sudraskė trispalvę, paniekino jis ją / Mūs Vytį paminė grasindamas mirčia…“

Taip pat dabar žinoma „Bolševikai tegul žino“, dar: „Už žalio šilo ant laukų / Daug yra brolių sužeistų / Ir aš ten sužeistas buvau / Gaila, kad jaunas pražuvau. / Jaunystėj žūti tai sunku / Bet už Tėvynę tai smagu / Už brangią žemę Lietuvos / Negaila gyvybės savos“.
Yra ir neištikimas tautai mergaites gėdinanti: „Ar aš tau sese, nesakiau / Ar aš žodelio netariau / Būk tikra dukra Lietuvos / Stovėk sargyboj garbės jos. / Atėjo priešai iš rytų, paplūdo mus šalis krauju. / Tu tuoj kas esi pamiršai ir su tais priešais flirtavai…“

Suradau čia ir mano tėvelio kadais dainuotos pokario dainos „Ant gatvės gulėjo lietuvis…“, o iš senybių buvau įsiminęs tik posmą: „Varnai jam akis iškapojo, močiute, tai tavo sūnus“. Nenuostabu, nes ir Janina jį pažinojo – kartu ėjo į mokyklą, paaugę vakaruodavo. Įskaitomos atminimui rašiusių Bronės Šermukšnytės, Felės Čepulytės, Stasės iš Leliūnų pavardės, savo įrašą paliko ir tuomet apylinkių žmonių portretus piešęs, vėliau fotografavęs tikras pusbrolis Stasys Karanauskas iš Šaltinių. Tikėtina, kad tai jis prie siuvimo mašinos sėdinčią, dviračiu važiuojančią Janiną fotografavo.

Gyvenimas prabėgo greitai…

Apylinkių jaunimo pasilinksminimai – vakaruškos – dažniausiai vykdavo Varkujuose pas Trečioką, dar pas kažką Papšiuose, dažniausiai grodavo armonika Titenis. Susirinkdavo jaunimas iš plačiai, vieni kitus pažindavo. Visokių ir tada žmonių būdavo – vieni išdidūs, nosis užrietę, kiti kuklūs, nuoširdžiai paprasti. Susitvėrus kolchozams Janina kelis metus darbavosi klubo–skaityklos Varkujuose vedėja. Sodžiaus kultūros įstaiga veikė ištremtų į Sibirą ūkininkų Guobių namuose. Didelis, dviejų galų namas: viename kontora, o kitame – skaitykla. Darbas dažnai užtrukdavo net iki vidurnakčio – ne tik laikraščiai, knygos, bet ir įvairi teisinga veikla su jaunimu. Rodydavo ir kino filmus. Labai mažai kas žiūrėti eidavo, gal gailėjo kapeikų. O štai senas bernas Stasys Gražys labai mėgdavo kiną, kad daugiau žiūrovų būtų, nupirkdavo bilietus visiems vaikams.

Dar kurį laiką Janina siuvo namuose, o kai ištekėjo, kartu su vyru Antanu 1971 metais nusipirko nedidelį Žvirblių namelį ir apsigyveno Jurzdiko kaime. Įdomu, kad jau visai netoli Debeikiai, tas sodžius, kaip ir gretimi Papšiai, priklausė „Žalgirio“ kolūkiui, kurio centras su kontora įsikūrė Varkujuose, o vadovavo pirmininkas Kazimieras Žižmaras, vėliau – Juozas Šilinis. Dirbo tai prie gyvulių ar lauko darbus. Užaugo vaikai – sūnūs Valdas ir Alvydas, vyras pasimirė, o ji štai jau keleri metai gyvena Svėdasų senelių namuose. Žinoma, čia patogu, šilta, gera, puikiausia priežiūra, bet kitaip nei namie, ir taikytis prie kartu gyvenančių reikia, bet ką padaryti – senatvė.
„Tik nuo žemės atsiplėšėm, daug dirbom, o tada karai užgriuvo. Nebuvo laiko vaikystė dabot – reikėjo dirbt. Ne kaip dabar, eina dzindrom visi“, – sako Janina.
Meldžiasi Janina, prašo sveikatos, laimės vaikams, o sau tik „laimingos smerties“ – kad greit ir lengvai numirt. Tokią tad gyvenimo istoriją papasakojo kovo 16-ąją 97 metų gyvenimo sukaktį atšventusi Janina Vaiginytė-Kacilevičienė.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas