Mokytojui – neurochirurgo alga

Jau šią savaitę mokiniai grįžta į mokyklos suolus. Vieni – į savosios, kiti po vykstančių mokyklų tinklo pertvarkų priversti važiuoti į kitame mieste ar miestelyje esančią ugdymo įstaigą.
Klausiame anykštėnų: kaip manote, ar uždaryti kaimo mokyklas, jas optimizuoti yra geras sprendimas? Ar po reformų mokinių išsilavinimas tapo geresnis?

Romaldas GIŽINSKAS, pedagogas, buvęs rajono savivaldybės tarybos narys:
„Ar socialdemokratai, ar konservatoriai, ar bet kas valdžioje – turi būti teisybė. Pradėkime nuo to, kad vadinama švietimo reforma prasidėjo dar nuo LDDP. Tik nebuvo taip garsiai pavadinta. Aš dirbau muzikos – elitinėje – mokykloje. Ir tai ten darėsi tokie dalykai, kurie nedera mokiniui. Pagrindinis šūkis buvo „mokinys visada teisus“. Tokia buvo reformos pradžia.

Visais laikais buvo mokytojų ir padorių, ir nepadorių. Vienus mokiniai gerbia, kitų – ne. Čia yra logiška. Tačiau, kai atėjo tas metas, kai mokytojas parašo blogesnį, ar sakykime, objektyvų pažymį, pasirenkama pereiti į kitą klasę, pas kitą mokytoją. Prasidėjo iškreipta sistema. Kuo geresnis pažangumas, tuo geriau dirbantis mokytojas, tuo geresnė klasė ir viskas geriau.

Dėl mokyklų naikinimo. Vienas dalykas – nebebuvo mokinių, darbo vietų, nebebuvo žmonių. Norim nenorim, turim grįžti prie reformos ir didžiosios politikos. Didžioji politika prasidėjo totaline privatizacija. Buvo velniškai skubama, ir pirmiausia tai pajuto kaimas. Didžioji privatizacija buvo nepamatuota. Suprantu, kad mokyklas, tą tinklą reikėjo uždaryti, nes brangu išlaikyti. Bet ar vaikai geriau paruošiami „centre“, negu tose mokyklose? Manyčiau, kad daugelis dalykų priklauso nuo mokytojo asmenybės, nuo jo domėjimosi. Kalbame ir apie tai, kodėl tiek mokytojų praradome. Kai man sukako 62 metai, švietimo skyrius mane pasikvietė ir sako: „suprantate, seni žmonės mokiniams nepatinka…“ Jau tada buvo taip, o man dabar 76-eri.

Dėl privatizacijų, tai šiandien ne nukentėjo, o sužlugdyti medicina ir švietimas. Tokia mano asmeninė nuomonė. Apie mediciną irgi galiu kalbėti, nes mano žmona buvo medikė, giminių medikų turiu taip pat. Kiekvienas reformas reikia pamatuoti, o pas mus jos nebuvo pamatuotos. Pagrindinės šios klaidos išplaukia iš vieno: atėjau ketveriems metams, o po manęs – nors ir tvanas.

Anykščiuose buvo bandoma išlaikyti mokyklas, bet centralizacija iš ministerijų yra tokia. Aš pats buvau Taryboje dvi kadencijas, kartu su amžinatilsį Sigučiu dirbome. Jau tada sutaupytų lėšų negalėjome panaudoti – jas ima ir nurašo centras savo naudai. Daug pasakyta ir iškreipta, kad savivalda turi teisę. Ne. Savivaldos nedaug. O dėl mokyklos tinklo išlaikymo – buvo neįmanoma išlaikyti, todėl nekaltinu nei buvusios valdžios, nei dabartinės. Ir S. Obelevičius nieko negalėjo padaryti prieš „buldozerį“. Kiek buvo galima, tiek laikėmės, bet toliau neįmanoma…

Pačioje švietimo ministerijoje neatsakingai ruošiama. Štai ir dabar – nėra vadovėlių. Tačiau galima pasidžiaugti, kad turime lietuvių-ukrainiečių kalbų žodyną. Taip, jis reikalingas, svarbus, tačiau kokiu maštabu išleistas, kiek pinigų panaudota…
Aš esu įsitikinęs – reikia kuo greičiau atstatyti švietimo sistemą. Reikia tam skirti daugiau pinigų, nei kariniam ginklavimuisi. Kitu atveju, be švietimo, valstybė žlugs. O dėl ginklavimosi – tik protinga ir gudri politika gali mus ištraukti iš šito pasaulinio liūno.

Pasižiūrėkite – rajonai, regionai tapo visomis prasmėmis nuskurdinti. Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, gal dar Panevėžys laikosi. Nebegimsta vaikai, nėra pramonės, nėra darbo vietų. O kai nėra darbo vietų, nėra jaunimo, nėra ir vaikų. Kaip dabar regionus atgaivinti? Svarbiausias prioritetas yra atgaivinti švietimą, nacionalinę kalbą ir kultūrą.

Gal aš klystu, bet taip įsivaizduoju – SOS yra švietimo sistemai. Ji skęsta. Aš nežinau, kokia valdžia galės ją išgelbėti. Bet kokiai valdžiai reikės ne deklaruoti, kad mokytojams atlyginimus reikia kelti. Bet mokytojo atlyginimas turės būti ne mažesnis negu neurochirurgo. Ne mažesnis. Suprantu, kad tai mano fantazija, tačiau kitokiu atveju vėl grįšime atgal.

Nemandagu, nekultūringa, nepatriotiška taip sakyti, bet kiek dabar beraščių. O kada jie atsirado? Švietimą reikia tiesiog gelbėti.
Visi kaimą niekina, bet iš kur atsirado visa kultūra, jei ne iš kaimo? Vilnius nėra Lietuva. Į Vilnių atvažiavau mokytis 1964 metais, jis buvo lenkų. Tada pradėjo važiuoti rusai. Ir tik kai pasistatė Žirmūnai, Vilnius sulietuvėjo. Ir dabar man Vilnius slaviškesnis, nei kad buvo 1964 metais. Kas, jei ne lietuviškumas išlaikys mokyklas? O mes ant ribos, mūsų tik du milijonai.“