Motinos meilės užteko šešiems

„Mama man vienintelis, brangiausias ir artimiausias žmogus, – sakė Motinos dienos išvakarėse anykštėnas Petras Buterlevičius. – Manau, tą patį pasakytų ir mano broliai bei seserys. Mus ji vienodai mylėjo, aukojosi dėl mūsų, užaugino žmonėmis, nė vienas nenuėjome klystkeliais. Už tai jai be galo esame dėkingi, tačiau, deja, atsidėkoti tegalime tik savo gerais darbais, gėlės žiedu ir plevenančia atminties žvakute…“

Pasak P. Buterlevičiaus, jo mama Sofija Vanagaitė buvo kilusi iš tos pačios Vanagų giminės, kaip ir rašytojas Rimantas Vanagas. „Jos tėvai, mano seneliai, buvo neturtingi. Ignas arkliu vežiojo paštą į Kurklius, o senelė Marija buvo namų šeimininkė ir namuose skalbdavo žydų darbužius, – pasakojo savo giminės istoriją išstudijavęs P. Buterlevičius. – Taigi guvi ir graži mano mama turtinga nebuvo, o „pasidabojo“ bajoriško kraujo turintį penkiolika metų vyresnį Edvardą Buterlevičių iš Molėtų krašto, Kuktiškių. Prieš šias vedybas buvo nusiteikę Edvardo tėvai, tačiau meilė nugalėjo ir 1945–ųjų lapkričio 25–ąją įsimylėjėliai atšoko vestuves. Edvardo tėvų santuoka nenudžiugino, atvažiavę į Anykščius su sūnumi šnekėdavo lenkiškai, kad neturtinga marti nesuprastų. Beje, senelius iš tėvo pusės 1948–aisiais ištrėmė į Sibirą. Senelis tremtyje ištvėrė tik mėnesį, dar po keturių mėnesių į bendrą kapą atgulė ir senelė.
Jaunai šeimai pasipylė vaikai. Vyriausias, Anykščių poliklinikoje dar dirbantis Romas, šiemet švenčia 70–metį, o jauniausiai, vilnietei Reginai, šiemet sukanka 60. Tarp jų „įsipiešė“ „Anykštos“ pirmtake „Kolektyviniame darbe“ dirbęs Algis, Švenčionėliuose gyvenanti Irena ir mes, dvynukai, pernai į amžinybę iškeliavęs Povilas ir aš. Šiek tiek pasimokiusi Kaune, mama dirbo kasininke Anykščių turguje, o tėtis kalviavo tuometiniame Anykščių buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate ir dirbo hidrometeorologijos posto stebėtoju. Nors gyveno varganai, šeima buvo laiminga. Tačiau 1960–aisiais tėtis susirgo nepagydoma liga ir po metų mirė. Mama liko su šešiais vaikais, kurių vyriausiam buvo 13, o jaunėlei – tik 5 metukai. Mamai tebuvo 38–eri, tačiau kitos meilės ji neieškojo, visą save aukojo mums. Mamai padėjo senelė M. Vanagienė, tačiau ir ji mirė 1964–aisiais. Mama laikė karvę, kurią rišdavo ten, kur dabartinis turgus. Namuose ne visada būdavo ką valgyti. Laukdavome mamos, gal ką parneš iš turgaus. Mums paaugus ji dirbo turguje ir Dujų ūkyje. Neįsivaizduoju, kaip ji suspėdavo. Vaikystėje vyresnieji rūpindavosi mažesniais, kitaip sakant, vieni kitus augindavome. Pasikeisdami stovėdavome eilėje duonos parduotuvėje J. Biliūno gatvėje. Kol parnešdavom, žiūrėk, pusę kepaliuko ir suvalgydavome. Mama priekaištaudavo, kad ir kitiems reikia… Neprisimenu, kad būtų bent vieną mušusi, tačiau prie durų kabėjo gal tėčio nuvytas bizūnas su stirnos kojos rankena. Labai jo bijojome, mamai užtekdavo tik parodyti.“
P. Buterlevičiui su broliu dvyniu teko paragauti ir internato duonos. Jis teigia visą gyvenimą su dėkingumu prisimenantis anuomet Anykščių rajono švietimo skyriui vadovavusį Kazimierą Zuloną. Norėdamas padėti šeimai, jis Algį įkurdino Troškūnų internate, o dvynius – beveik už šimto kilometrų nutolusiame Pandėlyje, nes Anykščių rajone, matyt, vietų nebuvo, o J. Zulonas palaikė gerus ryšius su rokiškėnais. „Brolis Algis iš Troškūnų internato pabėgo ir mamos prisiprašė jo ten nevežti, o mudu su Povilu internate augome 7 metus. Žiauriai pavydėdavome namuose gyvenantiems broliams ir seserims, nors žinojome, kad ir jiems ne pyragai, – prisiminimais dalinosi P. Buterlevičius. – Džiaugdavomės, kai mama atsiųsdavo obuolių, lašinių, šiltų kojinių, šį siuntinį važiuodamas į Rokiškį, išsukdamas gerokai iš kelio, juoda „Volga“ atveždavo jau minėtas K. Zulonas, pašnekindavo, mamos linkėjimus perduodavo. Mama į Pandėlį neatvažiuodavo, buvo toli ir brangu. Tačiau kaip gera būdavo, kai sugrįždavome atostogų į Anykščius!“
Dirbdama dviejuose darbuose, augindama vaikus, P. Buterlevičiaus mama dar spėjo vaidinti Anykščių liaudies teatre. Sūnus prisimena garsųjį Anykščių režisierių Bronių Zabielą, kuris jų namuose buvo dažnas svečias, nes sunkiai gyvenančiai šeimai padėdavęs.
Šeimos šventės būdavo retos, tačiau laukiamos ir įsimintinos. Niekas anuomet nešvęsdavo gimtadienių ar vardadienių, beje, ir Motinos dienos, tik Kalėdas, Velykas. Šioms šventėms mama iškepdavo veršiuko kumpį, pyragą… Pasak P. Buterlevičiaus, mamą sovietmečiu, kaip ir visi, pasveikindavo tulpių puokšte Kovo 8–ąją. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Motinos diena tapo bene didžiausia Buterlevičių šeimos švente, per kurią visi susirinkdavo kukliame mamos namelyje. „Senatve ji džiaugėsi, buvo laiminga, kad vaikų gyvenimai gerai susiklostė, kad jie klystkeliais nenuėjo, nuo gimtinės neatitolo, – sakė P. Buterlevičius. – Prikalbindavom, nuveždavom pailsėti į sanatoriją. 2005–aisiais, sulaukusią 82–ejų, ją palydėjome amžino atilsio“.
Šalia tiksinčio senovinio laikrodžio sūnaus kambaryje kabo dvi nuotraukos. Nuo laiko papilkėjusioje jo mama užfiksuota savo vaikų, dar moksleivių, apsuptyje, o gretimoje, spalvotoje, jų apkabinta per 80–ąjį gimtadienį.