Pagerbimo tradicijas kuria su gimnazistais

Pernai rugsėjo pabaigoje Svėdasuose, švenčiant Šv. arkangelo Mykolo atlaidus, pašventintas paminklas žuvusiems Svėdasų krašto partizanams „Laisvės vartai“. Taip vainikuotas kelis metus užsitęsęs projektas. Paminklo statybos išlaidas apmokėjo verslininkas Petras Baronas iš Butėnų, o aplinkos sutvarkymo darbus atliko Anykščių savivaldybė. Memorialo „Amžinybės vartai“ metalinėse plokštėse įrašytos 183 pokario kovose žuvusių partizanų pavardės.
Paminklas Svėdasuose – didžiausias monumentas šiame krašte žuvusiems partizanams, bet ne vienintelis. Pirmasis laisvės gynėjams skirtas paminklas seniūnijoje pastatytas 1991 metais.

Antrojo pasaulinio karo frontui ritantis į vakarus, 1944 metų vasarą Lietuvą užplūdo raudonoji armija, vėl įsitvirtino sovietinė valdžia. Tų pačių metų rudenį okupacinė valdžia paskelbė jaunuolių mobilizaciją į sovietinę kariuomenę. Pradžioje beveik niekas nėjo, tačiau prieš tų metų Kalėdas įvykdžius gaudynes, civilių žmonių šaudymus, trobesių deginimus, nemažai vyrų pakluso, tačiau didžioji dalis jaunimo ėmė slapstytis. Ginklavosi, glaudėsi slėptuvėse prie namų, pasitraukė į miškus, įsirengė požemines slėptuves – bunkerius. Pokario kovos tęsėsi iki 1952 metų, o mūsų rajone žuvo daugiau negu 700 kovotojų. Tik Lietuvai vėl tapus nepriklausoma, prasidėjo partizaninio judėjimo istoriniai tyrinėjimai, įvairiais paminklais pažymėtos kovotojų žūties ir palaidojimų vietos. Išskirtinai daug tokių ženklų atsirado Šimonių girios pakraštyje besidriekiančiame Svėdasų krašte.

Pažymėtina, kad pirmasis monumentas Svėdasų pokario partizanams – septyniems Alberto Nakučio-Viesulo būrio kovotojams, žuvusiems 1949 metų lapkričio 2 dieną – atvertas dar 1991 metų rudenį Kunigiškių kaimo kapinėse. Tipiškais rausvo granito paminklais su kryžių saulutėmis ir aukštu bokštu su varpu, kurį suprojektavo iš Vaitkūnų kaimo kilęs architektas Bronius Kazlauskas. O paskui estafetę perėmė butėniečiai. Iš šio Svėdasų parapijos kaimo kilęs ir JAV gyvenęs verslininkas Aleksandras Žemaitis, jo lėšomis 1993-aisiais didinga Šv. Marijos Kankinių Karalienės koplyčia pastatyta Dauniškio ežero pakrantėje Utenoje, kalnelyje, kur palaidotas žuvęs jo brolis Jonas Žemaitis-Maumedis ir dar daugybė Aukštaitijos partizanų. Prabėgus daugiau nei dešimtmečiui, 2009 metų vasarą atvertas paminklas Svėdasų krašto partizanams Svėdasų miestelio centre, kurį finansavo JAV gyvenęs butėnietis dr. Zenonas Prūsas. Vėliau partizanų įamžinimo ėmėsi Butėnuose gyvenantis verslininkas Petras Baronas.
Pokariu į mišką išėjo du broliai Baronai – Povilas ir Juozas. Mecenato dėdė ir tėvas. Trečiasis brolis Petras suspėjo pasitraukti į Vakarus, jau po karo apsigyveno Kanadoje.

Dėdė Povilas, vienas pirmųjų vadų, slapyvardžiu Briedis, žuvo, o Juozas pateko į saugumiečių nagus ir buvo išgabentas į Sibiro lagerius. Begyvenant tremtyje Tomske gimė jo sūnus Petras. Šeima sugrįžo į Lietuvą, apsigyveno Šiauliuose, išgyveno sovietmetį, Lietuvai tapus nepriklausoma, ėmėsi verslo, lydėjo sėkmė.
P. Baronas atstatė sovietmečiu nuo žemės paviršiaus nušluotą Baronų sodybą, nūnai ten veikia ir garsi visoje šalyje kaimo turizmo sodyba „Barono vila“.
2015 metais Butėnų kaimo kryžkelėje iškilo Šv. arkangelo Mykolo koplytstulpis, skirtas Butėnų kaimo partizanams, o po dešimtmečio Svėdasuose, didingu architekto Andriaus Marmos sukurtu monumentu „Laisvės vartai“ įamžinti visi žuvę Svėdasų krašto partizanai. Paminklą pašventino Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas.
Žuvusių partizanų vardai išpjauti metalinėse plokštėse. Vieni veik negirdėti, kiti labiau žinomi ar net legendomis tapę, pasakojimai apie juos ir šiais laikais perduodami iš lūpų į lūpas. Bene garsiausias čia Algimanto apygardos vadas Antanas Starkus-Montė, Povilas Baronas-Briedis, Albinas Pajarskas-Bebas, Jonas Morkūnas-Šiaurys, Steponas Šukys-Mauzeris. Kiekviena pavardė – atskira istorija, vieni sėkmingai kovėsi kelis metus, kitus vos ne pirma atskriejusi kulka pakirto. Veik vyriškame sąraše ir kelios moterų pavardės. Tačiau ne visi svėdasiškiai partizanai pateko į šį garbingą sąrašą – jei kovoje nežuvai, tai ir nėra.
Tautinių apeigų, švenčių šventimo tradicijos prie naujojo monumento dar nesusiformavo. Nuo praeitų metų rugsėjo pabaigos ko gero vienintelis svarbesnis paminklo aplankymas buvo svėdasiškių gimnazistų desantas, kartu su šių eilučių autoriumi. Tuomet, prieš sausio 13-ąją, uždegėme žvakelę ir suieškojome prieš šimtmetį – 1926 metais – gimusius kovotojus ir jiems užmezgėme po mažytę trispalvę juostelę. Tai, tikimės, taps pirmosiomis tradicijų užuomazgomis.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas