Pamaldumas – tai dar ne šventumas

Už lango tyliai krentant pageltusiems lapams, saulėtos pirmadienio popietės metu atsisėdau prie kompiuterio ir susimąsčiau apie visokias temas bei mintis, kuriomis norėčiau pasidalinti su visais, kurie „Anykštoje“ paskaito mano straipsnius. Sutinku su skaitytojais: reikia kartais pasidalinti ir kunigiškomis temomis apie mūsų sielos reikalus. Šį kartą prabilsiu apie pamaldumą ir kada jo būna per daug.
Pradėsiu nuo legenda ar net anekdotu tapusio, kažkada įvykusio nutikimo Kauno kunigų seminarijoje. Jį man papasakojo vienos parapijos klebonas. Tarp seminarijos auklėtinių tais metais buvo vienas labai pamaldus klierikas. Tikras kokio nors šventojo įsikūnijimas. Daug pasninkavo, visokius apsimarinimus darydavo ir dar daugiau melsdavosi. Dienos maldų jam jau nebeužtekdavo. Pradėjo naktimis eiti į seminarijos bažnyčią. Tiesa, raktus nuo bažnyčios durų iš zakristijono pasiimdavo. Eiti tai eiti, tačiau naktiniai maldų žygiai baisiai nepatiko to klieriko kambario draugams. Neapsikentę, tie nevidonai nutarė pamokyti savo šventą brolį: po vakarinių pamaldų, gerai galimybei pasitaikius, vienas iš klierikų užlindo už altoriaus ir pradėjo laukti to ateinančio naktinei maldai klieriko. Pagaliau, beveik viduryje nakties, atėjo. Atsiklaupė prieš altorių ir meldžiasi. O tas, už altoriaus užlindęs didingu balsu, skambančiu aukštais bažnyčios skliautais kad sušuks: „Mano sūnau!“. Pamaldusis klierikas pagalvojo, kad jį Dievas užkalbino. „Kalbėk, Viešpatie! Tavo tarnas klauso…“ – nuolankiai atsakė vaikinas. „Eik miegot, durniau!“ – netikėtai užriko, nuaidėjo „Viešpaties“ balsas. Po tokio „mistinio pokalbio“ tas klierikas daugiau naktimis nebėjo melstis, o kambario draugai galėjo ramiau miegoti. Štai taip būna su per dideliu pamaldumu. Praėjo daug metų nuo to komiško nuotykio seminarijoje, tačiau ir be jo jau nuo savo vaikystės jaučiau, kad bendravimas su Dievu turi būti kaip nuoširdus ir neapsimestinis bendravimas su žmogumi, kurį labai myli ir kartu jauti jam begalinę pagarbą. Natūralumas ir saikingumas čia irgi būtini. Kaip savimi ir savo jausmais negali „dusinti“ kito žmogaus, taip ir maldomis nevalia „dusinti“ Dievo.
Teko gyvenime sutikti ne vieną taip vadinamą dievobaimingą žmogų. Vieni iš jų – ramūs, tylūs, bet labai nuoširdūs, bendraujantys ir padedantys bėdoje. Kiti – tikri kietasprandžiai, tarsi užprogramuoti religiniai zombiai, kuriems nė motais joks Bažnyčios mokymas, jokios kunigų pastabos. Kai dar buvau studentu, teko dažnai patarnauti mišiose vienoje Vilniaus bažnyčioje. Ten labai dažnai tekdavo matyti vos ne mistinį vaizdelį: viena maldininkė per patį pakylėjimą iškeldavo taip aukštai rankas, kad atrodo ji tuoj pakils nuo žemės. O man daugiau ji būdavo panaši į legendinio ir tarybinio siaubo filmo „Baubas“ raganą – panelę, prisikėlusią iš grabo (panašiai būdavo ir apsirengusi ta moterytė). Neapsikentęs tokio „mistinio“ reginio, vietos vikaras kelis kartus net buvo subaręs: „Ei, moterie, gana čia skraidyti per pakylėjimą!“. Nepadėjo… Tačiau vieną kartą ta „skraiduolė“ mane pavaišino skaniais meduoliais. Pasirodo, čia dar ne taip ir blogai… Tik gal nereiktų per pakylėjimą „skraidyti“. Pavojinga.
Kai dar gyveno Kaune mūsų klasikas Vaižgantas, kai kas jį gerbdavo už paprastus, tiesius ir nuoširdžius pamokslus. Bet būdavo ir tokių, kurie kritikuodavo Vaižgantą ir jo pamokslus dėl turinčius „per mažai pamaldumo“. Kritikos už akių Vaižgantas gaudavo ir už per „mažai pamaldžiai“ laikomas mišias. Tačiau Rašytojas buvo toks, koks buvo. Kitaip jis nebūtų Vaižgantas su savo tiesumu ir paprastumu. Kartą savo vienam studentui tiesiai pareiškė: „Žmonės kalba Marijos litaniją, garbina Dievo Motiną: Marija tokia, Marija šiokia… Kaip piemenys, lodami dainušką. O tu imk ir atidžiai apmąstyk kiekvieną litanijos kreipinį (invokaciją)“. Patiko man toks Rašytojo patarimas. Juk kai kalbamės su žmonėmis, tai galvojame ką sakome. Kitaip galime prisidaryti nemalonumų. Pats geriausias bendravimo žodžio dalykas – tai būti nuoširdžiai įsitikinusiam tuo, ką kitam sakai. Tačiau dažnai ir žodžiai bendravime yra tarsi aktoriai su kauke: suvaidinti, apsimestiniai, pagrimuoti.
Mūsų katalikybė per visą savo istoriją išgyveno ne vieną savo krizę, dėl kurios teko skaudžiai kai kam ta katalikybe nusivilti, nuo jos nusisukti. Tačiau katalikybė, pati išsivaduodama iš bet kokio fanatiškumo ar apsimetinėjimo, padeda žmogui irgi tą savyje padaryti. Lyginant su kitomis didžiosiomis religijomis, katalikybė yra pakankamai liberali, išskyrus kai kuriuos moralinius ir dogminius dalykus. Juk dabar į bažnyčias žmones vasaros metu drįsta užeiti tarsi vos ne kaip į paplūdimį. Kai tuo tarpu į ortodoksų maldos namus net nebandyk pasirodyti taip apsirengęs. Pasninkai (kas dar jų laikosi) katalikybėje irgi labai jau lengvi: ne taip griežti kaip pas Rytų krikščionis. Na ir pats pamaldumas paskutiniu metu tapo mažai reikalaujantis, leidžiantis improvizuoti. Tad per didelį pamaldumą turintys žmonės daugumai dabar atrodo kaip ateiviai ar eksponatai iš viduramžių laikų. Tačiau tokių žmonių buvo ir bus. Tik svarbiausia reikia visiems sugyventi ir nepamiršti vieno svarbaus dalyko: būti labai pamaldžiu – tai dar nereiškia būti šventuoju. Kai skaitau šventųjų gyvenimų istorijas, esu radęs daug visokių, net kurioziškų, dalykų. Vieni šventieji mėgo išgerti, kiti net rūkė pypkę. Buvo ir tokių, kuriems atsibodo garbinti šėtoną, atsivertė, pamilo Kristų ir vėliau Bažnyčia tokius žmones paskelbė palaimintaisiais ar šventaisiais. Neseniai popiežius Leonas XIV šventuoju paskelbė italą Bartolo Longo, gyvenusį XIX amžiuje. Šis žmogus kažkada buvo aktyvus satanizmo šalininkas. Vėliau, po savo atsivertimo į katalikybę, tapo tikru atsivertimo pavyzdžiu ir stebuklu. Yra laikomas žinomos Švč. Mergelės Marijos Rožinio šventovės Pompėjos mieste fundatoriumi. Nuostabus šventasis! Pamaldumas ir šventumas mus veda į vieną ir svarbiausią dalyką kaip tikslą ir uždavinį: būti žmogumi: tikru, neapsimetinėjančiu, nuoširdžiu su savo gabumais ir trūkumais. Teisingai tad sako XVIII amžiaus prancūzų rašytojas Žanas Žakas Ruso: „Žmonės, būkite žmoniški! Tai svarbiausia jūsų pareiga“. Pridurčiau: pareiga, kuri veda į tikrą šventumą.
Taigi, tiek apie tą pamaldumą: nedaug, trumpai, bet nuoširdžiai. Pabaigai, kaip kunigas dar ir paklausiu: „Broli, sese, kada paskutinį kartą nuoširdžiai meldeisi?“. Nepameni? Tada pradėk nuo šiandien…