
Plikiškių kaime, prieš kelerius metus anūkui statytame namuke, atostogaujantį rašytoją Antaną Drilingą praeitą šeštadienį aplankė rašytojas Arvydas Juozaitis.
Man „nuskilo“ būti šio dviejų rašytojų susitikimo liudininke.
Susitikimą Šimonių girios miškuose paskatino A. Juozaičio rašoma antroji miesto epo ,,Kauno saulė“ dalis. Antrojoje ,,Kauno saulės“ knygoje viena iš vienuolikos vigilijų bus skirta Antanui Drilingai ir Kaune ėjusiam bei jo redaguotam legendiniam kultūros žurnalui ,,Nemunas“.
,,Nuodėmė būtų nesusitikti gyvų pasakojamos istorijos kūrėjų, – apie motyvus aplankyti A. Drilingą jo tėviškėje sakė rašytojas A. Juozaitis. – Žmogus sukūrė tokį fenomeną. Aš būčiau nesąžiningas, jei prieš rašydamas su juo nepasikalbėčiau.“
Iki šio susitikimo Plikiškiuose A. Juozaitis ne kartą buvo bendravęs su A. Drilinga, jam A. Juozaitis yra dėkingas už tai, kad skatino jį parašyti knygą apie Tėvą Stanislovą. A. Drilinga apie žurnalo ,,Nemunas“ leidimą A. Juozaičiui yra ranka parašęs du išsamius laiškus.
Milžinišku tiražu -75 tūkstančiais egzempliorių – ėjęs žurnalas, pasak rašytojo A. Juozaičio, paskatino Lietuvos kultūros renesansą.
,,Kultūros renesansas įvyksta septintame dešimtmetyje Kaune. A. Drilinga, 1967 metais paskirtas ,,Nemuno“ redaktoriumi Maskvos CK – koks iškalbingas faktas! – žurnalui suteikė modernumo ir užaugino sparnus“, – sakė A. Juozaitis.
Pirmajame ,,Nemuno“ žurnale, kuris buvo netradicinio formato, išspausdintas Algimanto Mikutos interviu su krepšinio legenda Modestu Paulausku, ,,Vest Saido“ – filmo, kuris buvo uždraustas, scenarijus, Viliaus Naujiko meninės fotografijos, dvelkusios erotika, Vytauto Martinkaus, vėliau tapusio žinomu rašytoju, apsakymas.
Būtent A. Drilingai redaktoriaujant ,,Nemune“, su aktais žurnale debiutuoja garsūs fotomenininkai Romualdas Rakauskas ir Rimantas Dichavičius, beje, pastarojo nuotraukų albumas ,,Žiedai tarp žiedų“ sulaukė net keturių leidimų Lietuvoje, Maskvoje, Leipcige.
A. Juozaitis tikslinosi ,,Nemuno“ leidimo datales, klausinėjo A. Drilingos apie to meto ,,Nemuno“ redakcijos veiklą.
Puikios atminties, nors jau sulaukęs 87 metų, daugiau kaip keturiasdešimties knygų autorius, buvęs ,,Moksleivio”, ,,Nemuno” , ,,Literatūros ir meno” leidinių redaktorius Antanas Drilinga vaišino svečius kava ir sakė, kad tokį ,,Nemuną“ tada leisti ir buvo galima tik Kaune, mieste, nutolusiame nuo Vilniaus cenzorių. Buvęs ,,Nemuno“ redaktorius pasakojo, kad reikėjo didelio lankstumo, nes ir tą pačią ,,Vest Saido“ istoriją reikėjo pateikti taip, kad tai labai neprieštarautų proletariato idėjoms. Tačiau redaktorius ne kartą buvo už savo veiklą kviečiamas pasiaiškinti „ant kilimėlio“, auklėjamas. ,,Nemune“ dirbo tik vienas žurnalistas profesionalas, kiti – meno, kultūros žmonės, kuriems publikacijos žurnale buvo puikus startas tolesnei kūrybinei karjerai.
A. Drilinga prisiminė ir rašytoją Juozą Baltušį. Pasak A. Drilingos, žodžio kišenėje neieškantis J. Baltušis turėjo privilegiją tiesiai visiems į akis rėžti tai, ką galvoja. Galėjai jo žodžius priimti arba susipykti su juo, tačiau rašytojas kalbėjo tiesmukai. ,,O žmonėms toks Baltušio kalbėjimas patiko. Tačiau jis buvo protingas ir atsargus žmogus“, – apie tai, kad J. Baltušis žinojo ribas, svarstė A. Drilinga. A. Juozaičio paklaustas, kaip J. Baltušis vertino ,,Nemuną“, A. Drilinga sakė, kad J.Baltušis nesižavėjo ,,Nemuno“ meninėmis nuotraukomis, jas vertino kaip populiarumo siekį.
A. Drilinga ,,Nemuną“ redagavo iki 1972 metų, o nuo tada paties įkurto žurnalo daugiau nebeskaitė. Bet rašytojo lentynoje stovi ,,Nemuno“ 50 – mečio proga pirmajam redaktoriui skirta padėka. A. Drilingos tėvų namuose, kuriuose dabar gyvena svetimi žmonės, tebėra ir įrišti ,,Nemuno“ komplektai. ,,Palikau ten ,,Nemuną“, kaip ir daugelį savo knygų. Buvusioje tėviškėje gyvena išsilavinę, šviesūs žmonės. Gal jie ką skaitys“, – kalbėjo rašytojas. Apie pusantro tūkstančio knygų rašytojas yra padovanojęs Andrioniškio bibliotekai.
Rašytojai dalijosi kultūros naujienomis, kalbėjosi apie literatūrą, svarstė, kokia lietuvių literatūros vieta pasaulyje. A. Juozaitis buvo dosnus: pasak jo, Nobelio premijos verta ir J.Baltušio ,,Sakmė apie Juzą“, ir Mariaus Katiliškio ,,Miškais ateina ruduo“, ir Henriko Radausko poezija…
A. Drilinga buvo kritiškesnis: jei Nobelio premijos niekas negavo, vadinasi, jos nebuvo ir vertas. Rašytojas sakė pastaraisiais metais labai daug skaitantis, tačiau, kuo daugiau skaitąs, tuo labiau jam atrodo, kad lietuvių literatūra gerokai nutolusi nuo modernaus pasaulio. O ir J. Baltušis galingas esąs dėl gražios, bet archajiškos kalbos.

Tokių publikacijų reikia. kiek daug įdomių žmonių aplinkui,jų mintis ir patyrimus skleisti reikia,o ne vien kiemo žinias skelbti.