Politikos mokėsi ir skaitydamas „Anykštą“

Tapęs visų laikų jauniausiu tokias pareigas ėjusiu Anykščių rajono savivaldybės tarybos nariu, Šarūnas Grigonis jau įsirašė į rajono istorijos metraštį.
Gimnazijoje užėmęs mokinių prezidento pareigas, jis aktyviai siekė įgyti lyderystės patirties, kuri nuvedė jį į tarptautinius vandenis.
Š. Grigonis atskleidė, kad politikoje jam didelė pagalbininkė yra ir 92-ejų močiutė, su kuria jis aptaria vietos aktualijas.

– Gerbiamas Šarūnai, kokie ryškiausi tavo vaikystės prisiminimai? Koks buvai vaikas?

 – Vaikystė, man atrodo, buvo smagi ir turininga, visko mačiau. Kadangi mano seneliai kilę iš Anykščių rajono – tėčio pusė nuo Čekonių, mamos pusė nuo Daujočių kaimo – tai mano vaikystė labiausiai susijusi su Anykščiais.

Dabar man virš 25-erių, tai atsiminimai siekia gal ketverius, penkerius metus, kai būdavau pas močiutę. Beje, labai džiugu, kad močiutė 92 metų ir puikiai gyvuoja. „Anykštą“ kiekvieną savaitgalį perskaito. Perskaito visas naujienas, jeigu aš paminėtas būnu, tai visas politines aktualijas kartu aptariam.

O vaikystės prisiminimai susiję su kaimu, bendraujant su seneliais. Aš nebuvau toks labai aktyvus vaikas, einantis į kiemą. Dažniau to kiemo prisibijodavau, gyvenau su tokia filosofija, kad „mano namai – mano tvirtovė“. Gyvendamas Anykščiuose, Ramybės mikrorajone, pasikviesdavau kelis draugus į svečius. Tuo metu jokių kompiuterių ir telefonų nebūdavo. Išeidavome į kiemą slėpynių, „karo“ pažaisti. Ramybės mikrorajone yra neblogas kalnas, tai žiemą pavykdavo rogutėmis nučiuožti.

Kai studijuoju, dažnai tenka būti Vilniuje, tai ten jaunimas leidžia laiką miesto centre, tarp mašinų, tarp dūmų, tiesiog prie suoliuko stoviniuodami ir kalbėdamiesi su policija. Anykščiuose visai kitaip. Jauni žmonės, ypač vaikystėje, čia tikrai gali gražiai praleisti laiką.

– Buvai išrinktas Anykščių Jono Biliūno gimnazijos moksleivių prezidentu. Ką įsimintiniausio nuveikei užimdamas šias pareigas ir kokią didžiausią pamoką išmokai, kuri praverčia ir šiandien?

– Dvejus metus dėl reformų teko mokytis Antano Vienuolio progimnazijoje. Ten puikūs mokytojai, bet Anykščių Jono Biliūno gimnazijoje pasidėjau tam tikrus pamatus ateičiai. Dėl visuomeninės veiklos direktorė ir istorijos mokytojas pakvietė prisijungti prie mokyklos parlamento. Kaip jaunas žmogus, pamačiau, kad gyvenimas nesibaigia vien geru mokymusi, namų darbų ruošimu, grįžimu namo ir ėjimu į mokyklą kitą dieną. Bet gali kažką dar naudingo nuveikti. Pavyzdžiui, per Vėlines važiuodavome tvarkyti partizanų kapų, būdavo akcijos sutvarkyti miestą.

Šitas visuomeninis aktyvumas ir įsitraukimas į veiklas, man atrodo, jauniems žmonėms labai svarbus, nes tada pamatai, kad ne viskas pasibaigia ties klasės suolu. Įgūdžiai, kuriuos įgijau 9–10 klasėje, pavyzdžiui, mokyklos prezidento rinkimuose – debatai, rinkiminė kampanija – parodė, kad gyvenimas neapsiriboja vien mokykla.

– Tau teko dalyvauti tarptautinėse programose užsienio šalyse. Kaip svetur įgytą patirtį panaudojai grįžęs į Anykščius?

– Dėl to, kad buvau aktyvus, laimėjau kelias atrankas ir atstovavau Lietuvai Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vokietijoje, Izraelyje, Japonijoje. Iš esmės pasaulis yra platus. Džiugu, kad pavyko Anykščių vardą paskleisti.

Tose kelionėse vyko intensyvios programos, kur teko lankytis bankuose, įvairiose institucijose, netgi Amerikos Senate, Kongrese. Tai suteikia kompetencijų ir pasaulio pažinimo, bet svarbiausia galbūt yra tas tarptautiškumas, kai susitinki su tokiais pačiais aktyviais žmonėmis iš kitų šalių ir pamatai, kad visi esame vedami bendros motyvacijos ne tik rūpintis savimi, bet ir daryti kažką gražaus savo bendruomenei, savo kraštui. Visos tos programos ir buvo susijusios su tuo, kad sugalvotum idėją savo šaliai, savo miestui ir grįžęs būtum lyderiu. Tai čia, manau, ir yra tas akiračio praplėtimas. Pamatai, kad tai, ką darai, yra verta ir teisinga.

– Esi apdovanotas Tarptautinės savanorystės programos „Duke Of Edinburgh International Award“ bronzos ženkleliu. Ar manai, kad apdovanojimai skatina jaunus žmones būti aktyvesniais ir labiau prisidėti prie visuomenės gerovės?

– Tie apdovanojimai labiau simboliniai. Ar gausi ženkliuką ar medalį, tai nieko neduoda, kaip ir, sakykim, gauti anglų kalbos šimtuką. Ne tame esmė. Visų tų ženkliukų esmė yra pats procesas. Pavyzdžiui, man teko dalyvauti vienoje programoje, kurioje reikėjo išsikelti tikslus, pavyzdžiui, viešai pasakyti kelias kalbas angliškai, nueiti 30 km žygį ir sudalyvauti dainų šventėje. Per metus atlieki tas užduotis ir save spaudi. Ženkliuką gauni tik po metų, bet po to, jau būdamas 25-erių, pamatai, kad tie pažymiai ir ženkliukai galiausiai dulka lentynose. Esmė yra tai, ką patyrei, ką pamatei ir kokius įgūdžius gavai.

– Esi dalyvavęs projekte „Moksleiviai į Vyriausybę“. Ar šis projektas sustiprino norą eiti į politiką?

– Viskas įvyko labai natūraliai. Tiesiog bandžiau pasinaudoti visomis galimybėmis, kurios pasirodydavo. Ar tai būtų programos, ar moksleivių savivalda. Tai „Moksleiviai į Vyriausybę“ buvo viena vertingiausių programų. Teko atstovauti Anykščiams, būti atrinktam, dvi savaites eiti praktiką Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje. Ten vyko susitikimai su ministrais ir valstybinių įstaigų vadovais, susitikau su kitais aktyviais žmonėmis iš Lietuvos.

Tuomet padidėjo mano susidomėjimas, kas vyksta pasaulyje, Lietuvoje, Anykščiuose. Nuo 8–9 klasės stengdavausi kas savaitę skaityti „Anykštą“, domėjausi, kas vyksta rajone, kas tie Tarybos nariai, kaip veikia valstybė.

Natūraliai gavosi, kad moksleivių savivalda buvo viena iš tų paskatų eiti į politiką. Gavau pasiūlymą iš buvusio Anykščių rajono mero Sigučio Obelevičiaus pabandyti sudalyvauti savivaldos rinkimuose. Nepasakiau „ne“, pasakiau „taip“, ir ta galimybė jau buvo didelis žingsnis.

Kad pavyko 18 metų tapti jauniausiu Anykščių rajono tarybos nariu, yra tam tikras iššūkis – tai ir žmonių pasitikėjimas, ir noras padaryti kažką gero savo kraštui.

– Kaip jauteisi tapęs jauniausiu Anykščių rajono tarybos nariu?

– Jausmas pačioje pradžioje buvo keistas, reikėjo priprasti prie pareigų, bet niekada nesijaučiau kažkuo geresnis ar prastesnis negu kiti Tarybos nariai. Aišku, būdavo įvairių replikų iš kolegų, kad aš išsiskiriu amžiumi.

Mano tikslas ir noras buvo kaip įmanoma geriau pasirodyti per tą pirmą kadenciją. Tam tikrais darbais užsitarnauta pagarba. Pirmiausia iš anykštėnų, tada iš kolegų Tarybos narių.

– Dirbi advokato padėjėju. Ar tavo teisinės žinios padeda priimti sprendimus Taryboje?

– Labai padeda, ir aš jaučiuosi, kad tas teisinis požiūris ir teisės studijos suteikia universalesnio mąstymo ir įžvalgų į tai, kaip vyksta procesai savivaldybėje.

Nors aš dirbu advokatų kontoroje, kuri susijusi su finansais, su bankininkyste, bet vis tiek tos žinios, kurios įgytos universitete, Taryboje, labai labai praverčia.

Džiaugiuosi, kad galiu save vadinti teisininku. Dar sieksiu advokato licencijos, tam reikia dar vienerių metų praktikos.

– Priklausai Tėvynės Sąjungai–Lietuvos krikščionims demokratams. Kodėl pasirinkai būtent šią partiją ir kokias tavo vertybes ji atspindi?

– Dar dešimtoj klasėj tapau Jaunųjų konservatorių lygos Anykščių skyriaus pirmininku, o dabar nesu šios partijos narys. Esu įsirašęs kaip partijos rėmėjas. Aš manau, ši partija, ši bendruomenė tikrai aktyviai investuoja į jaunimą, į naujos kartos ir naujų lyderių auginimą.

– Koks yra didžiausias iššūkis ir didžiausias laimėjimas, kurį patyrei per savo kadenciją Anykščių rajono taryboje?

– Dvi kadencijos yra skirtingos. Šiuo metu opozicijoje yra galimybė siūlyti idėjas, bet užtikrinti, kad savivaldybės sprendimai būtų tiek teisėti, tiek teisingi.

Dabar jaučiu prasmę, atstovaudamas tas bendruomenes, kurioms jų vietos klausimai labai svarbūs. Galiu paminėti kelis pavyzdžius: Debeikių vaikų darželio išsaugojimas, Svėdasų Juozo Tumo -Vaižganto gimnazijos išsaugojimas, kad liktų 11–12 klasės, taip pat Traupio medicinos punkto išsaugojimas.

O šiaip, tiek pirmojoje, tiek antrojoje savo kadencijoje stengiausi galvoti apie Anykščių ateitį ir padėti jauniems žmonėms, kurie galvoja apie sugrįžimą į Anykščius ar čia gyvena.

Pavyko įkurti ir pakeisti studentų skatinimo programą. Kita programa – tai Jaunimo užimtumo vasarą programa, kuri jauniems žmonėms padeda susirasti darbą.

– Koks, tavo nuomone, yra didžiausias Anykščių potencialas, kurį dar reikia išnaudoti?

– Turistinį potencialą. Manau, kad jį išnaudoti dar tikrai galima. Džiaugiuosi, kad kur nuvažiuočiau, apie Anykščius ne anykštėnai yra susidarę tikrai labai gerą įspūdį. Man atrodo, kad mes patys kartais nevertinam, kiek visko čia daug turim, bet svarbiausia yra idėjos. Labai norėtųsi, kad jauniems žmonėms, kurie turi idėjų, nebūtų dirbtinai kliudoma, o savivaldybė padėtų jas įgyvendinti.

– Laisvalaikiu mėgsti žaisti kompiuterinius žaidimus, domiesi futbolu ir teatru. Noriu pasiteirauti, koks tau yra geriausias Anykščių futbolininkas?

– Aš prisipažįstu, kad seku užsienio futbolo komandas. Teko kelis kartus lankytis Barselonoje ir stebėti futbolo rungtynes. Galbūt Lietuvoje nėra susiformavusios tradicijos sirgti už Lietuvos futbolo klubus.

 – Ką norėtum pasiekti per artimiausius 10 metų?

– Nežinau, kur gyvenimas nuves ir nuneš, neturiu konkrečių planų, bet artimiausiu laikotarpiu noriu toliau tęsti visą savo veiklą ir savo pastangas skirti Anykščiams ir savo profesinei veiklai, būtent teisei. Noriu prisidėti prie sprendimų, kurie būtų geri Anykščiams. Apie kažkokius didesnius planus nesvajoju.

Projektą „Legenda: gyvieji Anykščiai – 2025“ 10 000 Eur iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas