Šiandienos Lietuvos politinis elitas yra visai ne toks, kokį jį prieš daugiau kaip dvidešimt metų Sąjūdyje kūrė ir tikėjosi Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarai. Elitas virsta žmonių grupe, savanaudišku tikslu veikiančia prieš visuomenės interesus, o ne juos ginanti. Dabartiniam politiniam elitui atsvara galėtų būti intelektualai, tačiau intelektualų elito iki šiol neturime.
Šiandienos Lietuvos politinis elitas yra visai ne toks, kokį jį prieš daugiau kaip dvidešimt metų Sąjūdyje kūrė ir tikėjosi Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarai. Elitas virsta žmonių grupe, savanaudišku tikslu veikiančia prieš visuomenės interesus, o ne juos ginanti. Dabartiniam politiniam elitui atsvara galėtų būti intelektualai, tačiau intelektualų elito iki šiol neturime.
Pasak filosofo, Nepriklausomybės atkūrimo akto signataro Romualdo Ozolo, Lietuvos elito problema jau egzistavo dar prieš prasidedant Sąjūdžiui. Anot R. Ozolo, pagrindinis Sąjūdžio neigiamas palikimas buvo tas, kad jis perėmė bolševikinę nuostatą, jog „yra savi ir ne savi”.
„Mes visi buvome lygiai taip pat savi ir nekritikuotini vienas kito, kaip kad nekritikuotina buvo ir Komunistų partija savyje. Šitas atsiskyrimas paskui perėjo į komunistų ir patriotų problemas, paskui persimetė į partijų kategorijas, susmulkėjo iki visuomenės grupuočių ir taip eina ir malasi iki šios dienos”, – sakė filosofas per ketvirtadienį naujienų agentūroje ELTA surengtą diskusiją „Kam atstovauja Lietuvos elitas: sau ar tautai?”
R. Ozolo teigimu, „elitas, šnekėdamas ar veikdamas, valstybės, kaip tokios, nemąsto – Lietuvoje nėra valstybės, kaip aukščiau mūsų esančio idealumo, tvarinio, siekinio, struktūros, kurioje turėtume veikti”.
Ekonomistas, buvęs užsienio reikalų ministras prof. Povilas Gylys problemą įžvelgia konflikte tarp viešųjų ir privačių interesų. Esą Lietuvos „kalbantis ir valdantis elitas” nesupranta, kas yra viešieji interesai, be to, ne paslaptis, kad dažnai valdo ne tie, kurie išrinkti, tarp elito nebeliko vietos tautiniam mentalitetui. Tačiau dabartiniame elite P. Gylys mato neigiamų ir teigiamų bruožų.
„Pavyzdžiui, ar kokia nors klika yra elito dalis? Ar galime Lietuvoje įtarti egzistuojant kliką?” – klausė profesorius.
Diskusijoje dalyvavęs liberalioms idėjoms atstovaujantis susisiekimo ministras Eligijus Masiulis sakė, kad per 20 nepriklausomybės metų pasikeitė visuomenė – ji tapo labiau segmentuota, atsirado interesų grupės, siekiančios sau tikslų, visuomenė individualizavosi. Tas individualizmas, anot E. Masiulio, neigiamai atsiliepė valstybės bendroms idėjoms. Kita vertus, tai žmonėms leido savo likimo tiesiogiai nebesieti su valdžia. Liberalų sąjūdžio pirmininko vertinimu, iki šiol neužsiauginome savimi pasitikinčio, sugebančio kritiškai mąstyti, vertinti piliečio.
„Ir tai sąlygoja elito būklę. Jeigu yra visuomenė, gebanti kritiškai vertinti žmones, kurie užlipa ant statinės ir šiek tiek iškyla virš jų, tai, mano manymu, to vadinamojo elito kokybė kur kas būna geresnė ir bet kuris suvirintojas ar tekintojas netampa elitu per vieną naktį”, – kalbėjo E. Masiulis.
Jis siūlė pripažinti, kad šiuolaikinėse moderniose visuomenėse elito reikšmė kur kas menkesnė negu ankstesnėse tradicinėse visuomenėse, kur žmonės tiki valdžia, daug iš jos laukia, kol galiausiai nusivilia. Dabartinio Lietuvos elito kokybė, pasak E. Masiulio, yra išties labai prasta.
Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras Rolandas Paulauskas priminė, kai Sąjūdžio pradžioje diskusijos tarp elito ir tautos, kokiu keliu turi eiti Lietuva, priešingai nei šiuo metu, vyko lygiomis teisėmis ir iš esmės. Tiesa, 1992-1993 metais persvara pradėjo krypti link liberalizmo, patyliukais atėjo sistema, kuri mokėjo politikams, istorikams, žurnalistams, ekonomistams ir taip buvo iškreiptas elito vaizdas. R. Paulausko teigimu, dabar už „kalbančių galvų” yra „sprendžiančios galvos”, tam tikri interesai.
„Po truputėlį viešoje erdvėje mūsų elitas, tos kalbančios galvos, pradėjo reprezentuoti tam tikrą ideologiją, kuri, mano supratimu, tautos interesų jau nelabai paisė ir jiems neatstovavo. O kita dalis tų kalbančių galvų dvidešimt metų bando jums priešpastatyti kitą pasaulio matymą, bet mūsų galimybės viešojoje erdvėje būti tomis kalbančiomis galvomis vis siauresnės, nes už mūsų nestovi pinigų maišai, interesų grupės”, – sakė R. Paulauskas.
Dabartinė sumaištis valdžioje, siekiančioje postų, anot R. Ozolo, leidžia daryti prielaidas, kad elitas virsta klika. Jo teigimu, politinis elitas yra gilioje krizėje ir jeigu neras atsinaujinimo būdų, naujų idėjų, kurios atitiktų šiandieninius pasaulio virsmus, Lietuva ilgai neturės politinės perspektyvos. Tokiu atveju viltis bus tik kultūrinis, sportinis, intelektualinis elitas.
„Jeigu nebus tautai palankia, priimtina linkme mąstančio žmonių būrio (jis gali būti labai nedidelis, 20-30 žmonių), kuris duotų labai aiškią kelio kryptį, tai nieko nebus. Jeigu atsiras šitokie dalykai, mes galime bent jau tikėtis, kad nebus kokių nors kruvinių riaušių, į kurias neišvengiamai dabartinė mūsų plėtra išves, jeigu nepadarysime kokių nors esminių apsisprendimų ir pasitaisymų. Todėl galvodamas, ar tai įmanoma ir manydamas, kad tai šiandien yra utopija, tokio elito kol kas turėti mes negalime, vienintelė mūsų viltis galėtų būti intelektualų elito alternatyva politiniam elitui”, – sakė Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras R. Ozolas.
Deja, anot filosofo, intelektualų elitas taip pat bent kol kas nesugeba „suformuoti alternatyvios valstybės ir jos ateities mąstymo”.
