Režisierės Severinos Vaičiūnaitės kelionė iš mažo miestelio į didįjį ekraną

Severina Vaičiūnaitė – iš Ažuožerių kaimo kilusi jauna kino kūrėja ir edukatorė. Ji mokėsi Anykščių Jono Biliūno gimnazijoje, baigė vaizdo režisūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Šiuo metu intensyviai dirba edukacijoje – pradėjo darbą Trakų rajono Rūdiškių gimnazijoje, dėsto „Young blood“ kino mokykloje, vykdo įvairius projektus.
Jos trumpametražis filmas „Mėlynos juostos“ laimėjo simpatijų prizą „Šoblės“ kino festivalyje, o filmas „Kai aš buvau malalietka“ buvo rodytas Ispanijoje, San Sebastiano kino festivalyje.

– Iš kur kilo tavo meilė kinui?

– Viskas prasidėjo, kai perėjau iš Anykščių A. Baranausko pagrindinės mokyklos į J. Biliūno gimnaziją ir mane pakvietė į „Kino klubą“. Man buvo 15 metų, mokiausi 9 klasėje. Tuo metu visiškai nežiūrėjau filmų, man tai nebuvo aktualu, bet buvau naujoje mokykloje su naujais žmonėmis ir pagalvojau, kad reikia pabandyti. Atėjau ir pakankamai susidomėjau, bet man prireikė daug laiko. Aš buvau intravertiška, o kino kūryba yra labai komandinis darbas. Aistrą kinui pajutau tik po kelių projektų. Mane labiausiai įtraukė ir sudomino pas mus atvažiavę profesionalai, kurie papasakojo, kas yra kinas ir kaip jis kuriamas.

– Kaip „Kino klubo“ veikla pakeitė tavo požiūrį į Anykščių kraštą?

– Aš gyvenau ne pačiuose Anykščiuose, o Ažuožeriuose, ir tėvams skųsdavausi dėl to, kad nusipirko namus kaime. Sakydavau, kad man reikia miesto. O kinas labai padėjo pastebėti, kas vyksta aplinkui mane ir iš naujo pažiūrėti į savo aplinką. Kiekvieną dieną į mokyklą eidavau tuo pačiu keliu, todėl jis man tapo nebeįdomus. Bet kūrybinės užduotys leido į aplinką pažiūrėti kitaip. Kūrybos procesas skatino tyrinėti lokacijas, ieškoti įdomių erdvių, parodančių miestą iš kitokio kampo.

Vis labiau pamilau savo miestelį. Mano paaugliška neapykanta kaimui, provincijai, noras lėkti į miestą nuslūgo, nes pradėjau labiau vertinti ir pastebėti tai, ką turiu.

– Ar paauglystės metais nevaržė miesto mažumas?

– Aš visada jaučiau tam tikrą suvaržymą, net ir Vilniuje, nes gyvename mažoje šalyje. Pagyvenusi Barselonoje, tikrame didmiestyje, supratau, koks mažas yra Vilnius ir kokia maža yra Lietuva. Čia vienoje ar kitoje vietoje vis tiek sutiksi pažįstamą žmogų. Tai ypatingai jaučiasi augant mažame miestelyje. Jeigu eisi paslapčia parūkyti, tavo mamai tikrai kažkas paskųs, nes čia visi visus pažįsta. Čia nepabėgsi, nepasislėpsi.

– Iš kur sėmeisi įkvėpimo gyvendama ir kurdama Anykščiuose?

– Ilgą laiką galvodavau, iš kur atsirado mano noras kurti, nes neužaugau menininkų šeimoje – mano tėvai dirba paprastus darbus. Tačiau mano bičiulė kartą pasakė: „Kaip gali nenorėti kurti, kai augi tarp miškų, prie pat upės?“

Anykščiuose mane supo gamta, nebuvo tiek daug ekranų, miške galėjau atsipalaiduoti. Sąmoningai apie tai negalvojau, bet mane įkvėpė tai, kas buvo aplinkui.

– Iš kur įkvėpimo semiesi dabar?

– Dabar tai labiau disciplinos klausimas. Reikia tiesiog sėsti ir dirbti. Kad ateitų įkvėpimas, per dieną galima skirti nors ir valandą rašymui ar kitai veiklai. Ilgą laiką neleisdavau sau tingėti, nes man atrodė, kad visada turiu būti įsitempusi, visada turiu kažką daryti, galvoti apie savo idėjas. Bet tada pamaniau, kad kuriančiam žmogui labai svarbu ir patingėti, leisti atsirasti erdvės naujam minčių srautui. Tai nereiškia, kad gali iš viso nieko nedaryti. Svarbiausia – savidisciplina.

Taip pat svarbios įvairios gyvenimo patirtys. Veiki, sutinki žmones, stebi situacijas ir iš to kyla daug naujų įžvalgų. Idėjų atsiranda tada, kai esi pakankamai atviras.

– Prieš įstodama į kino režisūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje metus užsiėmei kino edukacija. Kas tave patraukė prie edukacijos?

– Tais metais, kai baigiau mokyklą, nelabai turėjau ką veikti. Tuo metu mano draugas režisierius vienoje mokykloje dėstė kiną. Vieną dieną jis pasijuto prastai ir pasiteiravo, ar noriu jį pavaduoti. Aš pabandžiau ir man buvo labai įdomu. Paaiškėjo, kad aš tiems vaikams irgi patikau. Jie paprašė, kad mane pakviestų dirbti mokykloje, kai mano draugas baigs dėstyti. Galima sakyti, kad mane įtraukė patys vaikai.

– Jau studijuodama režisūrą vedei dirbtuves J. Biliūno gimnazijos „Kino klube“, kasmet rengi kino stovyklą Inkūnuose. Kodėl tau svarbu grįžti į gimtąjį kraštą ir čia dalintis savo patirtimi?

– Man čia gera būti. Čia šeima ir labai graži aplinka. Čia miškai, kuriais Anykščių kraštas ypatingas. Jaučiu kažkokį vidinį poreikį dalintis. Manau, kad mažuose miesteliuose trūksta įdomių neformalių veiklų, ir labai džiugu, kad galiu tai suteikti.

– Tavo filmas „Kai aš buvau malalietka“ 2023 metais buvo atrinktas į San Sebastiano kino festivalį. Koks jausmas būti įvertintai užsienyje?

– Tai buvo neįkainojama patirtis. Aš sutikau daug kitų jaunų kūrėjų iš skirtingų kultūrinių kontekstų. Buvo įdomu pamatyti savo kolegų darbus, kurių dauguma buvo labai konceptualūs ir eksperimentiniai, kiekvienas turėjo savitą braižą. Tačiau reikėjo įveikti daug abejonių. Mano filmo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje nelabai priėmė. Iš pastabų supratau, kad mano darbas yra gana silpnas. Po tokių atsiliepimų dalyvauti A kategorijos (viename svarbiausių ir konkurencingiausių – aut. past.) kino festivalyje buvo dviprasmiškas jausmas.

– Po bakalauro studijų atlikai „Erasmus“ praktiką Barselonoje. Esi minėjusi, kad į Lietuvą grįžai anksčiau, nei įsivaizdavai. Kas paskatino grįžti?

– Aš galvojau, kad tikrai į Lietuvą negrįšiu. Įsivaizdavau, kad norėsiu pabėgti nuo lietuviško cinizmo, nuo šalčio, bet labai pasiilgau Vilniaus, Anykščių, pasiilgau Lietuvos. Išvažiavusi pradėjau labiau vertinti tai, ką turiu.

– Koks kinas patinka tau pačiai? Ar turi mėgstamiausią filmą ar režisierių?

– Wim Wenders jau ilgą laiką vienas mano mėgstamiausių. Marija Kavtaradzė yra lietuvių režisierė, kurią tikrai labai myliu. Carla Simon – nuostabi katalonų režisierė, kurią atradau gyvendama Barselonoje. Rekomenduoju pažiūrėti jos filmus „Vasara, 1993-ieji“ ir „Alkarasas“.

Kine aš visada ieškau kasdienių istorijų, su kuriomis yra lengva tapatintis. Man patinka tokie filmai, kurie kalba apie mane, apie mano kartą, kurie įkvepia.

Projektą „Legenda: gyvieji Anykščiai – 2025“ 10 000 Eur iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas