Saulius Skvernelis. Būtiniausių maisto produktų kainas būtina stebėti ir imtis veiksmų

Negalinčių nusipirkti visaverčio maisto gyventojų daliai sparčiai augant, Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ Seimo nariai teikia Vartotojų teisių apsaugos įstatymo pataisą, numatančią nuolatinę būtiniausių produktų ir paslaugų kainų stebėsenos sistemą.
Sparčiai daugėja asmenų, kurie negali įsigyti net būtiniausių maisto produktų. Valstybės duomenų agentūros duomenimis, pernai pilnavertiškai maitintis negalėjo kas dešimtas Lietuvos gyventojas. O šiemet, kaip rodo Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo atlikta apklausa, kas septintam gyventojui nepakako pinigų maistui. Tarp asmenų, kurie gauna pačias mažiausias pajamas (iki 500 eurų namų ūkio nariui), ši dalis dar didesnė, siekia net 29,9 proc. Tai reiškia, kad kas trečias mažiausias pajamas gaunantis Lietuvos gyventojas negali tinkamai prasimaitinti. „Maisto banko“ vadovas Simonas Gurevičius tvirtina, kad asmenų, kurie negali normaliai prasimaitinti, gali būti daugiau nei 230 tūkst.
Kaip teigė Demokratų „Vardan Lietuvos“ frakcijos narė Jekaterina Rojaka, šiuo metu situaciją būtiniausių produktų rinkoje savanoriškai stebi privatūs kainų stebėsenos subjektai, tam tikri duomenys yra kaupiami Žemės ūkio ministerijos sistemoje, kita dalis – Valstybės duomenų agentūroje. „To nepakanka. Nėra nuoseklios, reguliarios, konkurenciją ir pokyčius skatinančios pagrindinių vartojimo kainų duomenų analizės, – pabrėžė J. Rojaka. –Vakarų šalių, JAV praktika rodo, jog Lietuvoje mes darome nepakankamai, kad situacija keistųsi į gera. Mūsų siūlomas įstatymo projektas numato, kad Vyriausybės strateginės analizės centras (STRATA), remdamasis Vartotojų teisių tarybos sudarytu planu, reguliariai analizuotų būtiniausių maisto produktų, prekių ir paslaugų kainų tendencijas; taip pat, remdamasis Valstybės duomenų agentūros, Žemės ūkio informacinio centro ir kitų institucijų informacija, teiktų analizės rezultatus Vyriausybei ir Seimui kartu su pasiūlymais dėl vartotojų teisių apsaugą reglamentuojančių teisės aktų priėmimo ir keitimo. Vyriausybės strateginės analizės centras Vyriausybės nustatyta tvarka gali rinkti duomenis iš privačių subjektų apie šiam tikslui reikalingų produktų ir paslaugų kainos dedamąsias dalis.“ Parlamentarės teigimu, lyginant dabartines 100 populiariausių prekių ir paslaugų kainas su 2022 m. pradžia (iki karo), kainos sumažėjo tik šešiose pozicijose, 57 pozicijų kainos išaugo 30 ir daugiau procentų, o absoliučių „lyderių“ – varškės sūrio ir morkų – kainos beveik padvigubėjo.

Rinkos tyrimų ir kainų palyginimo portalo Pricer.lt vadovas Arūnas Vizickas sako, kad „politikai Lietuvoje žino vieną magišką žodį – laisvoji rinka – ir dažniausiai juo pridengia savo nesugebėjimą siūlyti smulkaus verslo plėtros, investicijų skatinimo ir protingo reguliavimo priemones“. A. Vizicko teigimu, valstybė turi kur kas didesnes galimybes profesionaliai stebėti kainas, ji turi galimybę prašyti tų duomenų iš įmonių, kurių nemato kainų stebėtojai, todėl A. Vizickui „labai keista, kad tai nedaroma“.
J. Rojaka pritaria Demokratų „Vardan Lietuvos“ frakcijos narys Tomas Tomilinas, pabrėždamas, kad teikiamas projektas nėra kainų reguliavimas ir nepažeidžia jokių konkurencijos taisyklių. „Mes norime nuraminti itin jautrius ir itin liberalius ekspertus – imamės būtiniausios teisinės higienos, kad kainų svyravimo priežastys, pelno ir nuostolių, dominavimo tam tikrose rinkose tendencijos būtų nuolat stebimos, ir šio stebėjimo pagrindu ekspertai teiktų pasiūlymus ekonominės politikos formuotojams“, – akcentavo T. Tomilinas.
Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ pirmininko Sauliaus Skvernelio teigimu, Lietuvai būtinos konkrečios socialinės atskirties mažinimo priemonės. „Situacija, kai beveik ketvirtis milijono Lietuvos žmonių priversti naudotis „Maisto banko“ ir kitų labdaringų organizacijų pagalba pagrindinei išgyvenimo sąlygai – prasimaitinimui – patenkinti, yra nenormali, skandalinga. Dažna socialinę atskirtį patirianti šeima turi ir vaikų, tad kokia jų, mūsų visuomenės ateities, padėtis tose šeimose? Darome visa, kas įmanoma, kad būtiniausių maisto produktų kainos būtų stebimos ir jų augimas, jei nėra pagrįstas objektyviomis priežastimis, – derinamas su vartotojų interesais tiesiog pilnavertiškai pavalgyti, nebadauti.“