Seime pirmadienį rengiama tarptautinė konferencija „Nepasirinkau būti vienas: vaikų dingimo / bėgimo iš namų problema nacionaliniu ir tarptautiniu mastu“.
Kaip teigia organizatoriai, konferencijoje ekspertai, politikos formuotojai bei praktikai aptars vaikų dingimo problematiką, efektyviausius prevencijos būdus, tarpinstitucinio ir tarptautinio bendradarbiavimo stiprinimą, siekiant užtikrinti vaikų saugumą.
Dalyviai atkreips dėmesį į kategorijų apibrėžtumo trūkumą, savanorišką pagalbą, nepakankamą tęstinę pagalbą, visuomenės informuotumo lygį, statistikos nepakankamumą.
Anot konferencijos globėjos Seimo pirmininko pavaduotojos Orintos Leiputės, ilgai bręstantį vaiko sprendimą pabėgti gali lemti sunkumai šeimoje, patyčios mokykloje, emocinės įtampos, nepasiekiama pagalba.
„Kai vaikas nebeturi kam pasakyti, kad jam sunku, dingimas tampa ženklu, kad sistema neveikia taip, kaip turėtų. Privalome galvoti apie prevenciją, apie pagalbą grįžus, apie institucijų tarpusavio santykį, apie šeimų stiprinimą“, – sako politikė.
Lietuvoje kasmet vidutiniškai registruojama apie 2 tūkst. vaikų dingimo atvejų, didžiąją dalį, apie 70 procentų, sudaro nepilnamečių pabėgimo iš globos įstaigų ar iš namų atvejai.
Anot konferencijos organizatorių, vaikų dingimo reiškinys turi latentiškumo požymių, pavyzdžiui, kalbant apie nelydimus nepilnamečius migrantus arba dažną, pasikartojantį pabėgimą.
Dingusių žmonių šeimų paramos centro direktorė Arūnė Bernatonytė pastebi, jog pakartotiniai pabėgimai, ypač iš globos įstaigų, – itin aktuali problema, reikalaujanti kompleksinių sprendimų.
„Kiekvienas vaiko dingimas kelia didelę grėsmę, net jeigu jaunuolis po kiek laiko grįžta pats, kaip liudija statistika. Atsidūrę gatvėje, vaikai tampa itin pažeidžiami, gali tapti įvairių nusikaltimų, seksualinio išnaudojimo, prekybos žmonėmis aukomis, o ir pats besikartojantis bėgimo iš namų faktas jau rodo atotrūkį nuo bendraamžių, švietimo sistemos“, – sako ji.
