Senojo kelio pašnekesiai… („Aukštaitiškas formatas“)

Kelias ir žmogus: abu jie – inžineriniai statiniai, vienas be kito negalintys  egzistuoti,  abu turintys pradžią ir pabaigą… Vienas gražiausių kelių Molėtų krašte – senasis Vilniaus kelias, kuris – nesvarbu, kokiu oru, kokiu metų laiku išsiruoštum į kelionę – niekada nenuvils  kraštovaizdžių peizažais, spalvų koloritais ir patirto įspūdžio nuotaika, kaip ir kitas, vedantis link Anykščių – Alantos kelias, pamėgtas  lenktynininkų ir pojūčių mėgėjų dėl „bobutės kalnelio“, akimirką, rodos,  pakeliančio ligi pat debesų…  Taigi, toks bus šios kelionės maršrutas: Alanta-Molėtai-Vilnius, kurį simboliškai pavadinčiau dar ir Baltų Bažnyčių Keliu…
Kad ir koks aiškus būtų kelionės maršrutas, sustojimus jame lemia kelio ženklai, situacijos  ir pats keliautojas.  Atvykstu senuoju Vilniaus keliu į Knygų mugę. Žinau, kad kunigas Algirdas Toliatas bus  kartu su  leidyklos „Tyto alba“  atstovais. Jau kurį laiką šios leidyklos direktorė Lolita Varanavičienė kunigo Algirdo Toliato knygas įvardija kaip vienas perkamiausių, o tai reiškia, kad jos tampa bestseleriais… Ir iš tiesų, Knygų mugėje kun. Algirdui Toliatui netrūksta dėmesio: jį kalbina televizijos, driekiasi eilutės  pirkėjų. Girdžiu, kaip viena senjora sako: „Dieve Dieve, koks jis man gražus, žiūrėčiau ir žiūrėčiau…“. Šypteliu, – nejaugi ir apie Jėzų Kristų taip kalbėjo žmonės?…
 Tuoj po Knygų mugės kunigas Algirdas išvyko į Pažadėtąją Žemę, tad pasikalbėjome tik jam grįžus ir tik tiek, kiek jo kelionė, vykstant automobiliu nuo taško A iki taško B, užtruko.

Buvo Rašytojų diena, tad ir pradėjome nuo knygų.
Žinojau, kad kunigui  patinka psichoterapeuto Aleksandro Alekseičiko bei filosofinės knygos, bet man buvo įdomu, ar jis pats, parašęs ne vieną  knygą, jau priskiria save prie rašytojų. „Nežinau, – tarsi abejodamas sakė jis, – aš daugiau esu pamokslininkas, nes pirmosios knygos gimė iš pamokslų, įrašytų audio variantų.“ Kažkam iš bendruomenės atėjusi tokia mintis, kuriai pritarė ir leidyklos „Tyto alba“ direktorė L. Varanavičienė. Trijose knygose: „Žmogaus ir Dievo metai“, „Gerumo liūnas“, „Šeštas jausmas yra pirmas“ – sudėti treji liturginiai metai, per kuriuos išklausytos visos keturios evangelijos. Kitaip tariant – Dievo žodis turi savo vietą, laiką ir ritmiką,  – tvarką, kurios nevalia, kunigui panorėjus, keisti. Tačiau tai, ką jis pats išgyveno, išgrynino –  jau gali vadinti autoryste, ir tai yra mažieji tekstai „Sekmadienio SMS“, jo pirmoji knyga vaikams apie dieviškas galias ir palaiminimus. „Dievo vaikų planeta“  ir šiųmetės Knygų mugės naujiena „Ramybė Tau“, išprovokuota Biblijos skaitymų ir meditacijų. Beje, ši  knyga pirmiausia pasirodė ispaniškai, netrukus pasirodys ir italų bei portugalų kalbomis. Ir tai, anot leidėjų, yra pirmasis kunigo bandymas savo mintis, įžvalgas ir patarimus pristatyti tarptautinei auditorijai. Neklausiu, kiek jis moka kalbų, žinau, kad studijavo Prancūzijoje ir Italijoje. Tačiau kunigas Algirdas savo mokslų  nesureikšmina, nors ir pritaria, kad studijos užsienyje smarkiai praplėtė jo požiūrį ir akiratį.
Jei ne kunigo knygos, vargu ar visa Lietuva būtų žinojusi mažai kam girdėtą ir nelabai panašią į lietuvišką Toliato pavardę. Šitos minties paakinta,  iš kelionės maršruto galutinės, o gal ir atvirkščiai – pirmutinės – stotelės į pagalbą kviečiuosi  kunigo tėtį  Stasį Toliatą. Jis – žemaitis nuo Raseinių, Žaiginio miestelio, šiuo metu gyvenantis Alantoje, bet, kaip pats sako, galintis nors kasdien  sėsti į vienintelį tarpmiestinį autobusą   ir  tą pačią dieną nuvažiuoti į Vilnių ir vėl  grįžti į Alantą.  Jo amžius toks, kad gali sau oriai važinėti, smarkiai netuštindamas kišenės keleivio  bilietui… Jau daugiau nei dešimt metų jie su žmona Irena,  buvusia Gelažanskaite, tapdavo vasaros molėtiškiais – apsigyvendavo Irenos tėvų name. Senolis Karolis buvo atvykėlis iš Kauno, pašto darbuotojas,  turėjęs  ne tik įdomią gyvenimo filosofiją, bet ir geras meistro rankas, pats „lipdęs“ ir  pastatęs šį namą.  Teofilė buvo siuvėja, turėjo gražų balsą, buvo giliai tikinti. Abu jie  užaugino penkis vaikus:  tris savus ir du  iš Teofilės  pirmosios santuokos.  Miestelyje  buvo  gerbiami  vietos žmonių už  sąžiningumą ir dalyvavimą parapijos gyvenime. Pirmą kartą šiuose namuose Stasys Toliatas (jau žento statusu) buvo apsilankęs tuoj po studentiškų vestuvių, vykusių vasario 15-ąją, 1964-aisiais…
Jaunoji šeima buvo mokslo žmonės: Irena – socialinių mokslų daktarė, VU docentė, Stasys – automechanikos dėstytojas, kurį prisimena ir geru žodžiu mini ne viena studentų karta. Pasakoja, kaip buvę malonu, kai jį Molėtuose atpažinęs ir buvęs studentas, fotosalono šeimininkas Danius Ažubalis…
Pats išmokęs dirbti kompiuteriu, šiandien ponas Stasys yra sūnaus archyvo saugotojas ir rinkėjas, o drauge gilinasi ir į savo, žemaičio – bajoro,  kilmę.  Žmogus turi surinkęs giminės genealogijos medį,  atkūręs bajorystės titulą ir turi herbą su šokančia baltąja gerve. Jų giminei priklauso ir muzikantas Juozas Tallat- Kelpša, ir kunigai Semaškos. Na, o Toliatai, manoma, atsirado Lietuvoje, kai caro armijos karininkas įsimylėjo žemaičių bajoraitę. Tačiau ar jis buvo totorių-mongolų palikuonis, ar aistringas italas, tikslių žinių nėra…
Ar nustebo tėvas, kad sūnus pasirinko kunigystės  kelią?  Sako, kad ne itin nustebo, nes keleri  paskutiniai metai sūnaus gyvenime, dar  šiam besimokant mokykloje, rodė tam tikrų ženklų, kad jis ketina pasukti tikėjimo keliu. Jei nebūtų įstojęs į Vilniaus kunigų seminariją, turbūt būtų buvęs tikybos mokytojas. Tačiau tėvas nemano, kad kokią nors įtaką sūnaus pasirinkimui būtų padaręs .dėdė kunigas, buvęs Joniškio parapijos dekanas  Eduardas Semaška. Savo apsisprendimą būti kunigu Algirdas Toliatas yra išsakęs Lietuvos žiniasklaidai: „Nebuvau pamaldus, bet privalėjau sau atsakyti, ar Dievas yra“…
Kiekviena kelionė, nesvarbu, ar žmogus yra ką nors įtikėjęs, ar ne, turi dieviškos magijos: mintis visada  būna greitesnė už transporto priemonės išvystytą greitį ir gali bet kada nukelti ten, kur tik norime…
Mano pašnekovas kunigas Algirdas Toliatas jau artėjo prie kelionės tikslo, spėju, kad tai buvo viena iš Vilniaus senamiesčio atkarpų, tačiau greitomis dar spėjo atsakyti ir į klausimą apie kunigystę, kas ji jam – daugiau profesija ar daugiau tarnystė? Akimirką patylėjęs, kunigas atsakė, kad jei žmogus nusprendžia būti gydytoju ar mokytoju, tai dažniausiai juo ir būna, o nusprendus būti kunigu – dar nieko nereiškia žmogaus apsisprendimas. Ar esi reikalingas šiai Dievo tarnystei, už tave pasako tie, kurie turi tam įgaliojimus…  Kunigystė –  tam tikra prasme – yra dovana.  
Anūko kunigystė turėjo būti viso gyvenimo dovana ir jo močiutei, labai pamaldžiai Alantos moterėlei Teofilei Gelažanskienei, mamos Irenos mamai, giedojusiai bažnyčios chore ir į bažnyčią vis nusivesdavusiai mažąjį Algirdą. Kunigas yra išsaugojęs tuos vaikystės prisiminimus ir  pajautimus. Ir nors buvom sutarę nekalbėti apie jo, Algirdo Toliato, asmenį, nes, anot kunigo, viskas jau išsakyta, užrašyta ir perrašyta, bet vos tik užsiminiau apie Alantą, šis miestelis jam tarsi leido akimirką nuklysti į asmeniškumus. Alanta, kaip ir senasis Vilniaus kelias, jam kelia jaukumo pojūtį, nes tai labai artimas sielai kraštas. „Čia praėjo visa mano vaikystė, – girdžiu vos juntamą nostalgišką džiaugsmą kunigo balse, –  Alantos bažnyčios bokštas, Virintos upelis, pirmoji žvejyba“… Molėtų kraštas yra labai gražus, ežeringas kraštas, bet, nenorėdamas išskirti  tik jį, – priduria, kad  ir visa Lietuva yra labai gražus, ypatingas, išskirtinis kraštas…
Šiandieninė jo tarnystė apima daug pareigų. Jis – Lietuvos policijos kapelionas ir Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios kunigas. Ir viena, ir kita – glaudžiai tarpusavyje susiję. Juk retai pasitaiko tarp policininkų tikinčiųjų, o dar rečiau – tų, kurie išdrįsta ateiti pas kunigą ištikus krizei šeimoje ar paprasčiausiai išsakyti tai, kas neramina. Nors tiems dalykams yra ir psichologas, bet žmogaus valioje yra pasirinkti, kada ir kur jam kreiptis pagalbos.  Suprantu, kad policijos kapeliono misija – būti greta, išmanyti  policijos etikos kodeksą ir, ko gero, padėti pareigūnams išlaikyti pusiausvyrą, o labai dažnu atveju – ateiti į pagalbą ir visuomenei, nuolat jaučiant įtampą tarp baudžiamosios ir Angelų sargų pareigos – būti, ginti, padėti. Kunigas gelbsti ne tik dvasiniuose dalykuose, bet ir visuomeniniuose, dalyvaudamas švietėjiškose ir pilietinėse akcijose, kalbėdamas apie saugų eismą, aiškindamas atšvaitų naudą, patyčių žalą, jis randa būdų, kaip pakalbėti apie prekybos žmonėmis vergovę, vaikus, vežamus vogti, ar savižudybes… Tai tokios gyvenimo rykštės, kur abiejose barikadų pusėse esantiems yra ką pasakyti kunigui. O kad „žodis taptų kūnu“, Švč. Mergelės Marijos Ramintojos, beje, tinkančios policijos funkcijai – raminti,  bažnyčios erdvėse norima įkurdinti savotišką socialinių reikmių savanorystės laboratoriją, paremtą menu ir dvasiniais dalykais. Nors, anot kunigo, Ramintoja nėra parapija, o tik bendruomenė, jis, kartu su bendruomenės nariais, ketina parengti leidinį apie prikeltą kultūros paveldo vertybę, vienabokštę vėlyvojo baroko baltąją gulbę, paskutinį Vilniaus baroko paminklą, menantį vienuolius augustinus – Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčią, jos istoriją ir šiandieną.
Kiekviena kelionė būna skirtinga. Kiekviena kelionė orientuota į save…
„Net pas Dievą prasimušti nėra lengva. Ten tokios prašytojų eilės (beveik kaip pas popiežių), kad, būdamas nedidelio ūgio, silpnos sveikatos ar motyvacijos, mažai teturi šansų net akies krašteliu pamatyti. Gera žinia – eilės tik greitkeliuose. Yra šimtai laisvų, nepramintų kelių, žvyrkelių, bekelių. Zachiejus, pavyzdžiui, įlipo į šilkmedį, ir tai pakeitė visą jo gyvenimą… Sumanumas dieviškai sutrumpina kelią sielos lobių link“, – rašė kunigas A. Toliatas vienoje iš sekmadienio SMS. Gal todėl visu šios kelionės maršrutu man norėjosi jį įvardyti  Atgimimo kunigu atgimstančiame pavasario ir Šv. Velykų – Atgimimo laike…