Šis tas apie melioraciją

Mūsų mielas vyskupas, Panevėžio vyskupijos ganytojas, iš liaudies kilęs, daug vargų sovietų okupacijos metais patyręs, su okupantų valdžia kantriai kovojęs, principingas vyras Jonas Kauneckas dažnokai savo buitiškus, gyvenimiškų pavyzdžių prisodrintus pamokslus pradėdavo žodžiais: ,,Kai aš dirbau melioracijoje“… Ar melioracija galėjo būti išminties lopšys? Ar dienas leisdamas tarp melioratorių, pats būdamas melioratoriumi galėjai tapti išmintingas? Gal ne, bet daug ką patirti ir sužinoti bei suprasti ten buvo galima. Tarp atšiaurių, dažnokai vynelio ar stipresnio gėrimo patraukti mėgstančių vyrų  buvo daug tikrumo, tokio tiesaus ir rupaus, kokio niekur kitur to meto Lietuvoje surasti negalėjai.

Amerika plius melioracija

Melioravimu šalies laukus sausinti, kultūrinti imta dar tarpukariu. Apie ją, apie vasarą sunkiai dirbančius, o žiemą  šiltmečiu uždirbtus pyragus valgančius grioviakasius  – ,,zimagorus“ –  girdėjau daug. Kadaise, dar apie 1920 – ius, matydamas, kad su menku šmoteliu žemės gyvenimas bus ne kažin koks, vos dvidešimties sulaukęs mano senelis Antanas Andriuškevičius nuo Troškūnų sumanė važiuoti laimės ieškoti į Ameriką. Pardavęs savo dalį žemės, kuri jam pasiliko su broliu pasidalijus tėvų ūkį, ir turėdamas kišenėje du tūkstančius litų sumanė važiuoti už jūrų marių. Turimų pinigų kelionei pakako. Pasirengė, Anykščiuose pas gydytoją Adomą Laskauską pasitikrino sveikatą, tas išrašė liudijimą, pažymėdamas, kad tai gerai fiziškai išsivystęs, sveikas vyras, pilnai tinkantis dirbti fiziškus darbus. Deja, belūkuriuojant kelionės dienos, pasirengusi į Ameriką vežti kompanija pakėlė kainą. Reikėjo žūtbūt kažkur gauti du šimtus litų. Tačiau tų pinigų niekas mano seneliui nepaskolino – pinigingų bičiulių neturėjo, o mažiau pažįstami nepasitikėjo: neva –  išvažiuosi ir sugaudyk tada tave…
Tuomet ir pasiliko neišvažiavęs: kaip ir buvo planavęs, vedė ir už turimus pinigus pirko dalį ūkio. Pinigų nepakako, įklimpo į skolą, kuri siekė daugiau negu du tūkstančius litų. Ją grąžinti buvo vienintelė galimybė – tapti ,,zimagoru“, eiti kasti griovių, dirbti melioracijoje…

Lietuviškoji Amerika

Kasė griovius du sezonus. Pasakodavo, kad pradžioje, visą dieną padirbėjęs, nejausdavęs rankų – jos būdavo tarsi užtirpę, o paskui palengva pripratęs. Tuomet jau,,kalęs pinigus“ nemąstydamas, buvo galima tokiam tvirtam vyrui per dieną uždirbti net po 25 litus. Kuo ne Amerika? Žinoma, gyvenimas vyriškoje kompanijoje viliojo įvairiausiomis pagundomis. Dažnas iš bendrų kvietė prisidėti prie buteliuką geriančiųjų kompanijos ar sėsti prie kortų stalelio ir pabandyti laimę kirsti ,,akį“iš pinigų. Tačiau senelis buvo tvirtas, nė karto į šoną neslystelėjo, juk namuose laukė žmona ir pirmagimis sūnus Tapiliukas.
Kiti vyrai savo pinigus vartojo įvairiai. Ir prasilošdavo, ir pragerdavo, ir kitokiais būdais išmėtydavo. Būdavo, matydavo, kaip dar apyjauniai arielkos padauginę vyrai po išgertuvių bent jau pusdienį neturėdavę jėgų dirbti – pragulėdavę galuodamiesi ant griovio krašto.
Melioracijoje uždirbti pinigai lėmė, kad senelis greitai grąžino skolą, palengva įsigyveno, stojosi ant kojų – padalijus kaimo žemes į vienkiemius (dar kaip mažažemiui kiek pridėjo valstybė), pasidarė visai vidutinis beveik devynių hektarų ūkis, kuriame pasistatė puikius, erdvius ir stilingus trobesius, pasodino didelį sodą, pastatė kryžių. Žemelę dirbdavo su meile, be skubos, kaip juvelyras – tiksliai ir gražiai ir suardavo, ir pasėdavo, ir nupjaudavo. Viltimi pasaulis spindėjo. Tačiau atėjo sovietai. Po karo prispaudė kolektyvizacija ir senelis pamąstęs kartą pasakė: ,,Buvau iš purvo išlipęs, o dabar vėl atgal į purvą sugrūdo…“

 Buldozerinė melioracija

Truputį daugiau negu porą dešimtmečių kolektyve pagyvenus Gurskų kaimo žmones pasiekė gandas, kad ,,eis melioracija“. Melioracija, kuri kalnus išlygina, slėnius užpila, upelius gražiuosius grioviais paverčia, o sodybas nuo žemės paviršiaus nušluoja, jei reikia, net kartu su žydinčiais sodais po žeme pakasa. Jautėsi netikrumas, net baimė…
Valdžios žmonės bijojo. Troškūnų tarybinio ūkio administracija, dar ruošiant projektą, ėmė kalbinti žmones keltis į prie miestelio besistatančią gyvenvietę. Senelis buvo pasirengęs iš vienkiemio išeiti, išsikelti, gyvenvietėje statytis. Jautė, kad namus dar pasistatyti gebėsiąs, gal net mūrinius, juk tebuvo tik šiek tiek per šeštą dešimtį perkopęs. Tik močiutė  nenorėjo išeiti iš numylėtos sodybos niekur. Tuo savo pasiryžimu ir senelį sustiprino: įsidrąsino abudu ir nusprendė niekur iš savo namų nė už jokius pinigus nesijudinti.
Prasidėjo didysis melioratorių šturmas vasarą, per pačią šienapjūtę. Buldozeriai, traktoriai, kuriuos vadino ,,stalinecais“, keli jų sunkiai riaumodami, apsipildami tamsiais dūmais, tempdavo per laukus milžinišką plūgą, kuris riekė žemėje didžiulį griovį, į kurį melioratorius – darbininkas palengva nuolaidžiai sudėdavo vamzdelius, taip vadinamas triūbeles. Steponas Šerelis ir Jonas Reirevanas su jiems skirtais arkliais, vežimais triūbeles vežiojo. Įdomu būdavo su juo pasivažinėti šlapiais moliu lipinančiais laukais, stebėti, kaip smulkesnio,,diametro“ vamzdelius – ,,penketukus“ ar ,, septintukus“ –  pagrioviuose iškrauna paverdami po kelis šakėmis. Stambesnius vamzdelius kraudavo tiesiog rankomis – didžiausieji būdavo net 25 centimetrų skersmens. Juos klodavo į pagrindinius griovius  – ,,rinktuvus“, iš kurių vanduo nutekėdavo į atvirus griovius. O į juos kaip kraujagyslėmis –  iš plonesnių vis į storesnius vamzdelius ,,šakutėmis“ iš šlapių dirvų sutekėdavo vanduo.
 Vieno galingo traktoriaus ,,Stalino“ traktorininku buvo iš netolimo Naujonių kaimo kilęs rusas sentikis Vasilijus Orlovas. Kai visi sunkiais traktoriais važiavo, vikšrais draskė – negailėjo sodžiaus vieškeliuko, šis pasuko dirvomis.  Žmogus – įvertino tokį jo poelgį senelis. Nelabai draugiškų kaimynų vaikų – Riškiokų, dėl dažnai vartojamos rusų kalbos, mat jų motina buvo iš Rusijos, vadinamų ruskiokais ,,tvirtovę“- platų, vešlų karklų krūmą vidury lauko nuvertė buldozeriai. Dėl to abu su broliu labai džiūgavome. Traktoriais, apginkluotais visokiais buldozeriais, kabliais, ,,pleškėmis“ užlygino ir keletą ,,sodžialkėlių“aplink mūsų sodybą. Neliko smagių kalnelių. Smagiai vingiavęs  upelis, kuris pavasarį didingai ištvindavo, buvo paverstas neišvaizdžiu, atviru grioviu. Keliomis akimis gyvas, spanguolėmis turtingų raistų apsuptas Ežerėlis, perskrostas griovio, pasiliko aukštapelke. Neliko ir paslaptingųjų žvyrduobių. O tos vietos buvo pasakiško grožio, paslaptingos.. Kuomet vedė pagrindinius griovius, buvo pats šienapjūtės įkarštis, brangus menkus pievų plotus valdžiusiems sodiečiams buvo kiekvienas pievų lopinėlis. Darbų vykdytojas Balzarevičius energingai atėjęs į mūsų pievelę rankos mostu parodė, kurias šieno kauges reikia patraukti – traktoriams važiuoti kliūva.

Alus ir melioracija

Kuomet vykdė remontą, senelio pavaišintas alumi vykdytojas pasistengė, kad grioviai aplenktų mūsų pievą – nesugadintų ir taip menkos ganyklos. Melioratoriai dažnokai išgerdavo, kartais net neišeidavo į darbą.  Gerai vyno įgėręs buvęs stribas Mieliauskas, tas pats, kuris nušovė paskutinį partizaną mūsų kraštuose – Joną Marcinkevičių – Jokerį, sėdėdavo daugiakaušio dėžėje ir dėjo triūbeles. Sodiečiai kalbėjo, kad tas vyras gaudavo 400 rublių algą. Bent jau taip apie tokių požemio darbuotojų uždarbį sakydavo. Kuomet daugiakaušis įvažiavo į raistelio vietą,griovyje atsivėrė vanduo, daug vandens, Meliauskas dar bandė kažkaip darbuotis, sušlapo, išsipurvino ir mums, berniūkščiams, kiek džiūgaujant rusiškai nusikeikęs išlipo iš dėžės. ,,Aikit na…, nebedirbsiu“.
Keleto sodybų visgi  nebeliko – Gaspero Binkio nugriovė, ten gyveno piktoka labai šneki mūsų mamos pusseserė Emilija Kiškienė. Ji, pasak visų giminaičių, buvo komunistė, iš tikrųjų kartu su vyru buvo partijos nariai, rodėsi, kad šviesaus rytojaus idėjomis nuoširdžiai tikėjo. Taip pat neliko ir Binkio Kriaučiaus namų, neliko ir Binkio Antano gyvenimo. Į tuos jau veik negyvenamus namus nubėgdavome. Didžiule paslaptimi ten viskas rodėsi – ypač įvairiausių kubiliukų prigriozdinta pašalė klojimo pastogėje.  Iš šiaurinio lygaus lauko horizonto išnyko ir Trakų kaimo sodybos – nugriovė.
Apie melioracijos pribaigtus sodžiaus žmones jau atgimimo laikais vaizdžiai rašė Romualdas Granauskas ir kiti meile kaimu degantys rašytojai. Juk kaime, toje pačioje aplinkoje, žmonės gyveno karta po kartos, o iškeldinimai dėl melioracijos suardė tradicinius tautinės bendruomenės kultūrinės atminties sluoksnius. Galutinai sunaikinus vienkiemį kaip socialinį vienetą, gyvybingos kaimo vietovės pavirsdavo pasaulio dykra, o jų gyventojai, patekę į jiems svetimą aplinką, pasilikdavo amžinai dvasiškai sužaloti. Išsikėlę į miestus, didesnes gyvenvietes, netekę namų, senolių bei jų rankomis sušildytų daiktų, iškirtę ar net verkę tiesiog užkasant po žeme jų sodus, žmonės kaip įpratę keldavosi su aušra, žiūrėdavo liūdnai pro langus, nerasdami ką veikti, dažnai imdavo ramybės ieškoti svaigalų taurelėje.