Sportininkas myli tą pačią merginą kaip ir tėtė

Savaitgalį Kupiškyje vykusioje Lietuvos automobilių sporto sezono uždarymo šventėje šešerių metų anykštėnas Majus Gruzinskas mini bagių klasėje finišavo trečias.
Majus – jau patyręs lenktynininkas, bagiu važiuojantis pusę savo gyvenimo.

Varžosi Latvijos čempionate

M. Gruzinskas šiemet startavo visuose šešiuose Latvijos autokroso čempionato etapuose. Lietuvos čempionatuose nevyksta mini bagių varžybos, todėl anykštėnas varžosi kaimyninės šalies pirmenybėse.
Latvijos čempionato etapai vyksta Lietuvoje ir Latvijoje, varžybose dalyvauja sportininkai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos.
Majaus klasėje šiemet varžėsi 14 jaunųjų lenktynininkų, dauguma jų – gerokai vyresni nei anykštėnas, nes šioje klasėje gali varžytis vaikai iki 10 metų. Galutinėje čempionato įskaitoje Majus liko per patį vidurį, 7-oje pozicijoje.

Kitais metais M. Gruzinskas kovos dėl aukštesnių vietų, nes vyriausieji vaikai iš jo klasės pereina į kitą klasę. O Majus mini bagių varžybose dar gali kovoti ateinančius ketverius metus.
Majaus tėtis Šarūnas Gruzinskas pirmąjį bagiuką sūnui nupirko, kai jam buvo vos treji, o ketverių metų M. Gruzinskas jau dalyvavo pirmosiose savo varžybose ir tapo jauniausiu visų laikų Lietuvos lenktynininku. 2024 metais M. Gruzinskas metiniuose Lietuvos automobilių sporto apdovanojimuose pripažintas kylančia žvaigžde.

Koja pati pradėjo spausti stabdį

Pats ilgus metus automobilių sporte besivaržęs Š. Gruzinskas tikina, kad sūnaus įsodinimas į bagį nėra jo paties asmeninių svajonių realizacija. Šarūnas tikino, kad vos ne nuo pirmųjų Majaus žingsnių buvo akivaizdu, kad viskas, kas padeda judėti – pradedant triratuku – yra jo sūnaus stichija.
„Prasidėjo nuo triratuko, paskui balansinis dviratukas. Tada nupirkome keturratį. Buvo matyti, kad gerai, kad pavyksta, kaip smagiai aplink kėglius kieme važinėja. Bagiuką nupirkome, kai jam buvo treji. Nelabai mokėjo kalbėti, bet jau važiavo. Būdamas ketverių, jis su šešiamečiais varžovais puikiai tvarkėsi“, – pasakojo Š. Gruzinskas.

Paklaustas, ar vaikas augdamas netampa atsargesniu, o atsargumas juk gali stabdyti lenktynininko karjerą, Š. Gruzinskas kalbėjo, kad labai svarbu teisingas mokymas.
„Mes jį iškarto mokėme, kad privalo būti savisauga, nes kitaip bus blogai. Mes mokėme, kad važiuotų be cirkų. Kiti pasodina tą klecką ir sako: duok gazą iki dugno. Tokie gerai varo iki pirmo apsivertimo, o po to trasoje jau nebegali nieko padaryti. Tarytum tikrovė vaikui atsirakina, kai jis pajaučia, pamato, kas gali atsitikti. Tokio amžiaus vaikas klauso tėtės ir mamos, tiki jais ir jų patarimais“, – aiškino Š. Gruzinskas.
Majus per lenktynes jau buvo patekęs į didelę avariją. Laimei nesusižeidė, tačiau, pasak Šarūno, reikėjo viso sezono, kad po tos avarijos vaikas išliptų iš psichologinės duobės.

„Visą kitą sezoną kovojome ne su vairavimo stiliumi, ne su greičiu, ne su lenkimais, o su psichologija. Kaip grįžti į tą ritmą, kaip nebijoti lenkti, nebijoti posūkių“, – dėstė Šarūnas.
Jis kalbėjo, kad Majus gerokai patobulėjo pradėjęs treniruotis su latviais.
„Ten visiškai kitoks stilius. Jis agresyvesnis. Pas mus nori kovos, bet tikisi, kad kova bus draugiška. Tas pats kaip eini boksuotis ir tikiesi, kad varžovas tau nesmogs. Pradėjęs treniruotis su latviais Majus pamatė, kad reikia kontraatakuoti, kovoti, kad nėra kito kelio“, – sakė Š. Gruzinskas.
Pats Šarūnas iš automobilių sporto pasitraukė, kai gimė Majus. Jis sakė ir pats, ir net varžovai pajuto, kad jo lenktynininko karjera baigiasi.

„Lyg ir niekas neįvyko, bet starte pradėjau lėčiau spausti gazą, o ant posūkio koja pati mygo stabdį“, – apie prabudusį savisaugos instinktą gimus sūnui kalbėjo Šarūnas.
O kaip Majaus lenktynes vertina jo mama, Anykščių rajono savivaldybės administracijos darbuotoja Rugilė Gruzinskienė – paklausiau Šarūno. Jis tikino, kad žmona juo pasitiki.
„Mama taip pat daug metų domisi autosportu, ji žino, kad autosporte tu esi maksimaliai saugus. Tu saugesnis, nei bėgdamas per akmenis ar mindamas dviračiu. Specialios aprangos, įtvarai, šalmai“, – tikino Šarūnas.

„Dakare“ ieškos drakono kaulų

„Anykštos“ pakalbintas Majus dėstė, kad per televizorių žiūri ir „formulės“, ir „Dakaro“ lenktynes. Bėrė sportininkų, už kuriuos serga pavardes, sakė, kad norėtų ir pats pasivaržyti „Dakare“. Bet kaip šešiametis labai blaiviai įvertino finansines galimybes. Sakė, jog „Dakaras“ labai brangus.
„Jeigu nusipirkčiau Dakaro džipą, ten būtų smagu surasti drakono kaulų“, – apie lenktynių perspektyvas kalbėjo Majus. Šarūnas šypsojosi, kad kai Majus žiūri „Dakarą“, žavisi ne tiek pačiomis lenktynėmis, kiek gamtos vaizdais.

Majus sakė, kad užaugęs norėtų būti automobilių meistru (ir dabar tėčiui, automobilių meistrui, kartu su seneliu Vytautu Gruzinsku užsiimančiam automobilių remontu padeda pakeisti automobilio „kalades“) arba „bunkerių tyrinėtoju“. Gruzinskai praėjusią vasarą buvo Lenkijoje esančiame Hitlerio bunkeryje „Vilko irštva“.
„Ten buvo seni bunkeriai, labai storos sienos ir ten buvo toks šmikis, kur žmones degino. Hitleris tas šmikis. Tyrinėsiu bunkerius ir drakono kaulus“, – pasakojo Majus.
Paklaustas, ar turi merginą (šešerių metų vyrui juk būtina turėti merginą!), Majus atsakė labai diplomatiškai: „Mūsų abiejų su tėte mergina yra mūsų mama Rugilė. Labiausiai mylim.“ Paskui visgi prisipažino, kad priešmokyklinėje vaikų darželio „Žiogelis“ grupėje, kurią lanko, jis yra pastebėjęs dvi merginas – Lėją ir Kristalę.
Su varžovais prieš lenktynes ir po lenktynių Majus sakė kalbasi apie bagiukus arba „šiaip visokias nesąmones“.
Tėtis Šarūnas papildė, kad greičiau jau „šiaip visokias nesąmones“. Pasak Šarūno, kai vaikai varžosi trasoje, viskas rimta. Varžybos, kova… O kai baigiasi lenktynės, visi vėl tampa mažais vaikais, kurie klega, dūksta ir kurių išvažiuojant namo reikia ieškoti.

Beje, visose varžybose Latvijoje už Majų serga ta pati mergaitė, lietuvių dukra. Ji Majų į startą palydi, finiše pasitinka, bagiuką nuvalo.
Į visas Majaus varžybas važinėja ir anykštėnai Valentinas ir Mantvidas Šiukščiai – ištikimiausi jo fanai.
Šarūnas dėstė, kad iš artimųjų Majų į varžybas lydi tik jis ir Majaus mama Rugilė.
„Diedukai, bobutės, tetos ir dėdės stebi ir palaiko iš šalies, žiūri live transliacijas ir visada seka gyvus rezultatus. Jie mus supranta ir nepyksta, kad nekviečiam važiuoti kartu į trasą. Tiesiog taip gaunasi tvarkingiau, ramiau ir mažiau bereikalingo blaškymosi“, – aiškino Š. Gruzinskas.

Projektą „Legenda: gyvieji Anykščiai – 2025“ 10 000 Eur iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas