Nūnai Svėdasuose gyvenantis ir kuriantis tatodailininkas Aleksandras Tarabilda tėviškės sodyboje Raguvoje skulptūrų parką pradėjo kurti 1988 m. iškalęs ąžuolinę skulptūrą mirusiai motinai Saliomėjai Baltušnikaitei – Tarabildienei ( 1910 – 1988 ). Prieš šimtmetį gimusia motiną prisimindami, koplytstulpį Motinai atnaujino Žolinės atlaidų šventėje susirinkę visi šeši broliai.
Nūnai Svėdasuose gyvenantis ir kuriantis tatodailininkas Aleksandras Tarabilda tėviškės sodyboje Raguvoje skulptūrų parką pradėjo kurti 1988 m. iškalęs ąžuolinę skulptūrą mirusiai motinai Saliomėjai Baltušnikaitei – Tarabildienei ( 1910 – 1988 ). Prieš šimtmetį gimusia motiną prisimindami, koplytstulpį Motinai atnaujino Žolinės atlaidų šventėje susirinkę visi šeši broliai.
Pradžių pradžia buvo pačiame Anykščių rajono pakraštyje, jau Raguvos parapijoje, Juostininkuose kur vietinę merginą Saliomėją Baltušnikaitę pažino jaunikaitis iš gretimo Jočiūnų kaimo Pranas Tarabilda. Kuomet ėmė gyventi šeimos laimėje veik kas du metai namus aplankydavo kūdikio gimimo laimė, tijk pasaulį karui užgriuvus tas ritmas suttiko. Taip gimė 8 vaikai – Bronislovas, Romualdas, Steponas, Aldona, Antanas, Aleksandras, Pranciškus ir saulė. Šeima dažnai kilnojosi, gabenosi iš vietos į vietą, ten kur vyras, mokėjęs staliaus ir kitokios meistrystės, puikiai skaičiuodavęs, gaudavo darbo, kol galiausiiai jau po karo sėsliai apsigyveno Raguvoje. Motina visuomet tik šeimininkavo namuose tą pulkelį vaikų augindama, daržu , laukus sužiūrėdama, valgį gamindama, kantriai nuo ryto iki vakaro triūsdama. Viskuo su namiškiais dalijosi, ką geriausio turėjo stengėsi duoti vaikams, juos labiausiai už viską pasaulyje mylėjo, juos pasidalijimo džiaugsmo mokė. Vaikai gi veik visi nuo prigimimo turėjo Tarabildų giminei būdingą mwenininko gyslelę, juk ir tėčio vyresnis brolis Petras Tarabilda savo menais garsėjo, pasaulinio lygio, mokslus bagęs Paryžiuje kūrėjas buvo, puikiausia dailininkė, knygų iliustratorė buvo ir jo žmona Domicelė Tarabildaitė – Tarabildienė, dėl menų pamišę buvo ir jų vaikai.
Tačiau ne visiems Saliomėjos vaikams menininkais tapti lemta buvo, rinkosi praktiškas profesijas, o ir mamutė iš kaimo į didesnius miestus važiuoti, mokytis skatino, kad čia pasilikus kas nestumdytų“. Tade Bronislovas tapop kultūros admininstratoriumi, daug metų dirbo „ Vairo“ klubo direktoriumi Šiauliuose, Antanas baigė sodibninkystės mokslus Kretingoje, Romualdas ir Steponas išsimokė veterinarais, vsi jie bandė piešti ir kitokius menus kurti, bet gabiausieji buvo jauniausieji. Jaunylis, pagrandukas Pranciškus puikiausiasd piešėjas, drožėjęs bei akmenkalys, dirbęs ir su legendiniu Viliumi Orvidu, nūnai savo gabumus retai teatskleidžia. Tačiaus svarbiausias iš visų menuose – skulptūrų parko tėviškėje kūrėjas, ir dabar kūrybingai, produktyviai betriusiantis Aleksandras.
Kuomet nuo nelengvo gyvenimo pavargusi mamutė mirė, belaukiant metinių Aleksandras iš masyvaus ąžuolo išskobė moters deivės veidu skulptūrą skirta motinai.Ji pirmoji papuošė sodybą ir iki šioliai čia yra pati svarbiausia, didingiausia, spinduliuojanti amžina dėkingumo ir meilės dvasia, tarsi atsiliepiančią poeto eilėms: „Motina, man tavo veidas saulę mena…“ Motinos veidas jaunas, teisyklingas, deivės bruožų, apsuptas šviesos aureole, autinės juostos karūna vainikuota, rankose – lelija, o jaukioje papėdėje saugiai žaidžiantys vaikai. Skulptūros viršuje _- apvaizdos akis, krykščionybės ženklas, bei kryžiaus saulutė. Tuomet meilės, staigaus išsiskyrimo su motina kančios sugautas, įkvėptras Aleksandras per kelias dienas iškalė tris skulptūras. Kartu su paminklu Motinai sodyboje buvo pastatytos senovės lietuvių krivio, ilgaplaukio, barzdoto vyro, besiremiančio žalčiu besiraitančia lazda, rankoje laikančio puotos ragą, juk čia Raguva. Trečioji skulptūra, nors vaizduoja barzdotą Dievą – rūpintojėlį, yra ir tautiškai patriotiška , nes viršūnės kryžiaus kryžmoje puikuojasi Gedimino stulpai ir veržliai pirmyn skriejantis Vytis, o užrašas primena, kad „ Dievas yra nei geras nei blogas, jis – teisingas…“ Vėliau Aleksandrui sėkmingai kuriant sodybą papuošė dar keletas skulptūrų. Čia ir Baltijos jūros mitinis valdovas Neptūnas, ir kankliuojantis, Lietuvos didybės laikus apdainuojantis Vaidila, ir dangiškasis mūsų tėvynės globėjas Šv. Kazimieras, karūną menančia kepure, raudonu karališku apsiaustu pasirėdęs, ir Laisvės varpas ąžuolinis, čia mistiški ženklai ir įrašai: „ Tiesa viena, kelių daug…Religijos, tai gėlės Dievo pievoj…“ Palaukėje stūkso gumbuotas, pajuodęs, neregėto storumo, gumbuotas ąžuolo stuobrys, ir be žmogaus prisilietimo gražiausias paminklas, palengva kasmet vis labiau juodijantis, trūnijantis ir besikeičiantis, toliau dievo valia vis naujais vaizdiniais besiveriantis. Paminklai papėdėse apkrauti grožio teikiančiais ir sutvirtinančiais akmenimis, juk „Praeitį žino tik akmuo…“ daugiausia tėviškės sodyboje bešeimininkaujančio brolio Stepono bei jo žmonos Janinos triūsu sodyba tapo paminkline, skulptūras papildo vaismedžiai, krūmynai, gėlynai, akmenys, švelniai žaliuojančios dukart per savaite nupjaunamos pievutės. Besišypsanti šeimininkė patikina – besikrapštydami po sodybą jie praleidžia dienų dienas, nė nepamato kaip prabėga laikas. Grožio oazė tapo plačiai žinoma ir turistų lankoma vieta, sužavėti svečiai rašo gražiausius žodžius į sodybos lankytojų knygą
Tarsi sodybos parko tąsa, anapus gatvės, ant kalnelio prie kapinių stūkso didingas, Lietuvos serngires, rūsčią istoriją menančio, gumbuoto ąžuolo kryžius su Motinos su amžina meilės ugnimi liepsnojančia širdimi . Šį paminklą Raguvos miestelio 500 metų jubiliejui, patriotinių gimtinės meilės jausmų įkvėptas Aleksandras sukūrė 2001 metais.
Žolinės atlaidų dieną tėviškėje susirinkę visi 6 broliai Tarbildos su žmonomis, vaikais ir jų palikuonimis maldose, mintyse, pasikalbėjimuose prisiminė Motiną, kuriai būtų rugpjūtyje sukakę 100 metų, tėvuką, kitus savuosius besiilsinčius Viešpatyje, ir visą plačią giminę.
