Švenčiamas paminklo Antanui Baranauskui trisdešimtmetis

Vytautas BALČIŪNAS

Rūgpjūčio 29 dieną sukanka 30 metų, kai 1993 metais Anykščiuose atidarytas Vyskupo skveras ir jame atidengtas paminklas poetui, mokslininkui, pedagogui, vyskupui Antanui Baranauskui, o po metų (1994) paminklo autorius, skulptorius Arūnas Sakalauskas ir architektas Ričardas Krištopavičius už šį kūrinį apdovanoti Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

Paminklo atidengimas prieš 30 metų tapo nacionalinės ir tarptautinės svarbos įvykiu, kuris bus prisimintas, naujai permąstomas jo gimimas ir vertingumas susitikime su paminklo autoriumi A. Sakalausku ir paminklo bei skvero statybos vadovu, Anykščių garbės piliečiu Algimantu Dačiuliu rugpjūčio 25 dieną (penktadienį) renginiuose. Tądien Pasaulio anykštėnų bendrija ir Anykščių menų centras 17 valandą Vyskupo skvere prie paminklo 17 valandą rengia muzikos ir žodžio popietę „Tu vainiką nupynęs ant Anykščių uždėjai“, kuri vėliau 17.30 valandą tęsis Sakralinio meno centro salėje. Jame dalyvaus Kristupo medinių pučiamųjų instrumentų kvintetas, aktorė Virginija Kochanskytė, Anykščių rajono 1990–1995 kadencijos tarybos pirmininkas Antanas Gražys ir rajono valdytojo pavaduotojas Juozas Ratautas, video dokumentininkas Aloizas Janušis, kuris pristatys paminklo atidengimo video įrašus.

Du priklausomybės metų ženklai

Sovietmetyje arba priklausomybės metais Anykščiuose buvo pastatyti du profesionalūs ir įsimintini poeto A. Baranausko biustai. Pirmasis kanauninko Petro Raudos, dirbusio nuo 1954 m. Anykščiuose klebonu, iniciatyva ir A. Vienuolio lėšomis 1957 m. liepos 26 per Šv. Onos atlaidus Šv. Mato bažnyčios dešinėje navoje prie trečiojo pilioriaus atidengtas rausvo granito krošteino Antano Baranausko biustas ir po juo lenta su šiuo įrašu: „Anykščių žemės sūnus vyskupas Antanas Baranauskas, 1835–1902, uolus sielų ganytojas, „Anykščių šilelio“ autorius, giesmių ir dainų kūrėjas.“

Šio paminklo inicatorius Prancūzijoje, Orleano bažnyčioje, pamatė paminklą Žanai d‘Ark ir jo įtaigoje sumanė paminklą lietuviškos marselietės autoriui Baranauskui, „Kelionės Petarburkan“ ugningų strofų prieš carizmo priespaudą kūrėjui.

Menotyrininkės Dalios Tarandaitės teigimu, biuste Baranauskas pavaizduotas maždaug 30–40 metų amžiaus, „rimtame ir susikaupusiame jo veide atsispindi ryžtas, atkaklumas, minties galia. Biustas atliktas realistiškai.“ Ir nors paminklo įrašas apima svarbiausius Baranausko nuopelnus, bet pats monumentalus biustas iš esmės sukoncentruotas į didingą Vyskupo asmenį.

Antrasis biustas A. Baranauskui pastatytas progiškai, kai Lietuvoje 1985 m. plačiai paminėtos poeto 150 gimimo metinės, surengta daug kuo naujai poetą ir mokslininką traktavusi mokslinė konferencija Vilniuje, išleista atnaujinta R. Mikšytės monografija apie Baranauską.

Ryškūs šio jubiliejaus renginiai sostinėje netapo ženkliais Anykščiuose: bailiai pasielgta neišdrįsus Antano Baranausko aikštėje pastatyti paminklo „didžiajai Anykščių garbei“ (V. Daujotytės formuoluotė), o tik nuspręsta poeto 150 gimimo metines gimtinėje paženklinti biustu poetui, jį susiejant su klėtele – muziejumi.

Nežiūrint puikios vietos muziejinėje kalvoje prie klėtelės, kūrybinę poeto būseną, rašant „Anykščių šilelį“, akcentuojantis biustas (skulptorius Arūnas Kazys Kynas) netapo svarbiu kultūros įvykiu – deklaratyviai išreikštas kūrybinis patosas taip ir liko jubiliejaus proginiu ženklu, o apie šį kūrinį beveik nieko nerasime nei sovietinėje, ir dabarties menotyroje. Nors muziejaus direktorė Teresė Mikeliūnaitė labai tikėjosi, kad šis biustas išreikš poeto kūrybines galias ir taps puikiu kūriniu, bet mūsų pokalbyje apie tai ji nenoriai kalbėjo puse lūpų.

Du biustai – du savaip padalinantys Baranauską – vyskupą (bažnyčioje) ir poetą (prie klėtelės) ženklai. O Baranauskas buvo ne priešybių ir skirtybių ženklas (jį taip interpretavo sovietinė ideologija), o pilnavertė integrali kūrėjo ir išminčiaus asmenybė.

Svarbiausias Anykščių 550 jubiliejaus įprasminimas

Du kartus XX amžiuje kultūros tikrumas Lietuvoje buvo pasiekęs ypatingo grynumo: po spaudos draudimo panaikinimo 1904, kada nors ir dideliu sunkmečiu kaip iš gausybės rago pasipylė lietuviški leidiniai, parodos, koncertai, įvairūs atminties įprasminimo darbai, o žmonėms visa tai buvo likimiškai svarbu, ir antrą kartą – atgimimo metais ir pirmaisias atkurtos valstybės metais, kada atsiskleidė noras nusikratyti visų ideologijos primestų pančių ir sieti kultūros gyvenimą su tikrais, prasmingais ir daug kur nuvertintais dalykais.

Anykščiai pirmieji Lietuvoje sukūrė ir 1990 metais pasitvirtino kultūros plėtros programą, pirmieji suteikė kultūros įstaigoms laisvę disponuoti lėšomis ir patiems spręsti, kokie projektai bus vykdomi. 1990–1992 metų Anykščių kultūros atnaujinimo sprendimai buvo masiškai pakartoti daugelyje savivaldybių, atsisakant savivaldybių Kultūros skyrių diktato ir dėmesį sutelkiant į kultūros atminties pilnavertį aktualinimą dabartyje.

Tąkart pasiryžta parengti ir drąsią, ryškią, autentišką Anykščių 550 metų jubiliejaus programą, nes 1992 m. nuo pirmojo Anykščių paminėjimo, kai Anykščių miesto įkūrėjas Kazimieras Jogailaitis apsilankė Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvare Anykščiuose, buvo praėję 550 metų. Tada gimė vertės neprarandanti studija „Anykščiai“, kurią sudarė prof. Antanas Tyla, ir buvo įgyvendinami kiti sumanymai, įkurta Pasaulio anykštėnų bendrija, bet svarbiausiu darbu ir didžiausiu jubiliejaus įvykiu tapo Vyskupo skvero sukūrimas ir paminklo Antanui Baranauskui sukūrimas ir jo statyba.

Skveras ir monumentas Kūrėjui

Rajono taryboje svarstėme, ką prasmingiausia sukurti Anykščių 550 metų jubiliejui, kas galėtų geriausiai išreikšti Anykščių tapatybę. Pasirinkome didžiausių galių, nuopelnų anykštėną Antaną Baranauską, norėdami išreikšti jo genialias talento galias – ir poetą, ir pedagogą, mokslininką-kalbininką, matematiką, Biblijos vertėją, giesmių ir dainų autorių, muziką, filosofą, pranašą.

Arūno Sakalausko pirmavaizdis buvo kurtas didžiulei aikštei, tad Anykščiuose surado konkretų centrą – Vyskupo skvero viduryje sukurtą paauštinimą (jo buvusiame daržų, krūmynų, dykinės plote nebuvo).
Tarsi iš senosios barokinės Anykščių šventovės arkos, kurioje regimas dieviškojo silueto kontūras, į mums žengia ir leidžiasi laiptais ramybe ir giedrumu spindinčio Kūrėjo su knyga rankose monumentali figūra.
Arūnui Sakalauskui pavyko renesansinio didingumo kūrinyje išreikšti visą Baranauską, nebesuskaidytą ir nebepadalintą, o vientisą ir integralią asmenybę. Jo rankose esanti knyga yra sąlyginė, nes ji išreiškia visas Antano Baranausko spausdintas ir rankraštines knygas, visus jo tekstus, visus jo intelektualinius kūrinius.

Skvero ir paminklo signatarai

Manau, kad minint paminklo ir skvero sukūrimo 30 metines, svarbu atsisukti ne tik į kūrinio autorių Arūną Sakalauską, kuriam šis kūrinys suteikė šlovę, garsą, pripažinimą, bet ir į tuos, kurie lėmė daug kainavusio paminklo atsiradimą.
Paminklo Signatarai yra visa tuometinė 1990–1995 metų rajono taryba, vadovaujama Antano Gražio, ir rajono valdytojas Algimantas Dačiulis ir jo pavaduotojas Juozas Ratautas. Vyskupo skvero sukūrimas ir granitinio paminklo statyba buvo praktiškai nepakeliamas iššūkis rajono vadovams, bet Tarybos posėdyje, kada buvo sutartinai apsispręsta, Algimantas Dačiulis nepasakė ne. Nepasakė ne ir Taryba, kurią sudarė dauguma kolūkių vadovai, agronomai, inžinieriai – ne kultūrininkai. Bet jie patikėjo paminklo idėja, jos prasmingumu, ir buvo už tai. Todėl manau, kad šis jubiliejus tebūna jų – Paminklo Signatarų – garbingo sprendimo įvardinimas ir įvertinimas, padėka jiems už išmintingą sprendimą.

1990–1995 rajono tarybos nariai: Juozas Acus, Vytautas Bernatavičius, Kęstutis Bilbokas, Rimantas Bilinskas, Romualdas Čereška, Juozas Dailydė, Gediminas Dambrava, Elena Dedelienė, Valentinas Dilys, Arvydas Dulevičius, Danutė Ezelskienė, Kazimieras Algimantas Gokas, Antanas Gražys, Robertas Grižas, Aloyzas Gudelis, Vitalius Kalenda, Arūnas Kiaušas, Tautvydas Kontrimavičius, Edmundas Laurinavičius, Valentinas Linkevičius, Augustinas Mindaugas Lisauskas, Alfonsas Platkevičius, Vygandas Račkaitis, Gintaras Rastenis, Raimundas Razmislavičius, Arnolfas Gustavas Reisas, Aloyzas Rimkus, Liudvikas Sabaliauskas, Antanas Sirgedas, Albinas Stukas, Eimutis Stukas, Stanislovas Šinkūnas, Alfonsas Tarolis, Antanas Ungurys, Kęstutis Ungurys, Virmantas Velikonis, Gintaras Vilčinskas, Audrius Vingrys, Vitas Mykolas Zaikauskas, Vytautas Zlatkus, Juozas Žąsinas, Antanas Žemaitis, Jokūbas Kęstutis Žigas, Gindra Žukauskienė ir šių eilučių autorius Vytautas Balčiūnas.