Lietuvos Katalikų Bažnyčiai nusprendus atnaujinti pamaldas su tikinčiaisiais, teisininkai sako, kad ji turi formalių teisinių argumentų priimti savarankišką sprendimą, bet jo pagrįstumas kelia abejonių, įvertinus epidemiologinę situaciją dėl koronaviruso.
Lietuvos vyskupų konferencija paskelbė, kad nuo kito pirmadienio, sausio 11 dienos, atnaujins viešas pamaldas su tikinčiaisiais. Ji žada, kad bažnyčioje vienam žmogui teks ne mažiau kaip 10 kvadratinių metrų, bus išlaikomas dviejų metrų atstumas tarp žmonių, jie privalės dėvėti kaukes.
Nei pirmojo, nei antrojo karantino metu Lietuvos Vyriausybė nepriėmė privalomų nurodymų Bažnyčiai dėl pamaldų organizavimo, tik rekomendacijas.
Pagal dabar galiojantį nutarimą, Vyriausybė rekomenduoja susilaikyti nuo religinių apeigų arba jas organizuoti nuotoliniu būdu, išimtis numatant tik laidotuvėms, kuriose siūloma riboti žmonių skaičių.
Bažnyčiai – ypatingas statusas
Lietuvos Konstitucijoje yra numatyta, kad bažnyčios ir religinės organizacijos laisvai atlieka savo apeigas ir tvarkosi pagal savo kanonus.
Katalikų Bažnyčia turi ypatingą teisinį statusą dėl 2000-aisiais pasirašytos Lietuvos ir Šventojo Sosto sutarties.
Pagal ją, Lietuva pripažįsta „Katalikų Bažnyčios ir jos bendruomenių laisvę viešai atlikti apeigas, organizuotis, mokyti ir teikti sielovadinę pagalbą tikintiesiems ir pripažįsta visišką Katalikų Bažnyčios kompetenciją jos srityje“.
Mykolo Romerio universiteto teisininkė Ingrida Danėlienė pabrėžė, kad ši sutartis turi „taikymo pirmenybę prieš nacionalinius įstatymus ir kitus žemesnės galios teisės aktus, įskaitant Vyriausybės nutarimus ir ministrų įsakymus“.
Pasak jos, Konstitucijos nuostatos reiškia, kad „bet koks šios laisvės ribojimas turėtų būti grindžiamas įstatymu, būti proporcingas ir kiekvienu atveju galėtų būti vertinamas teismo“.
Teisininkė atkreipė dėmesį, kad Vyriausybės nutarime draudimas rengti pamaldas tiesiogiai nustatytas nėra, galioja bendro pobūdžio reikalavimai.
I. Danėlienės teigimu, kitų šalių teismams jau yra tekę vertinti religinių pamaldų ribojimų, taikytų siekiant užkirsti kelią COVID-19 viruso plitimui, teisėtumo klausimus.
„Vokietijos Federalinis Konstitucinis Teismas yra pripažinęs bendro pobūdžio draudimą vykdyti visas religines apeigas bei rengti mišias grubiai pažeidžiančiu religijos laisvę, taigi ir prieštaraujančiu Pagrindiniam įstatymui. Teismas pabrėžė, kad valstybė turėtų sudaryti galimybę bažnyčioms vykdyti apeigas, jei jas organizuojant imamasi saugumo priemonių, ribojamas dalyvių skaičius. Panašų sprendimą prieš porą mėnesių yra priėmęs ir JAV Aukščiausiasis Teismas. Prancūzijos Valstybės Taryba buvo įpareigojusi valstybę moksliškai pagrįsti pamaldų dalyvių skaičiaus ribojimą iki 30 asmenų, siekiant įvertinti šių ribojimų proporcingumą“, – BNS sakė I. Danėlienė.
Formaliai pateisinama, bet ar atsakinga?
Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesorius Vytautas Mizaras teigia, kad Katalikų Bažnyčios sprendimas atnaujinti pamaldas galėtų būti formaliai pateisinamas Konstitucijos ir dvišalės tarptautinės sutarties nuostatomis, tačiau kyla abejonių, ar toks žingsnis yra atsakingai pamatuotas, įvertinus pandemijos situaciją.
„Atsižvelgiant į tai, kad religijos išpažinimas, įskaitant ir apeigas, yra viena iš fundamentalių konstitucinių teisių, taip pat į Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto sutarties nuostatas, kad Lietuva pripažįsta Katalikų Bažnyčiai laisvę vykdyti savo sielovadinę, apaštališkąją ir karitatyvinę misiją, laisvę viešai atlikti apeigas, atrodytų, kad tokia Katalikų Bažnyčios pozicija ir sprendimas formaliai gali būti pateisinamas. Tačiau, kita vertus, nėra laisvių, kurios negalėtų būti ribojamos, ir štai čia kyla pagrįstas klausimas, ar tokie veiksmai ir to galimi padariniai yra gerai ir atsakingai apgalvoti, atsižvelgiant į susidariusią pandemijos situaciją ir grėsmę žmonių sveikatai. Man asmeniškai kyla abejonių, ar toks sprendimas yra teisingas esamoje situacijoje“, – BNS sakė V. Mizaras.
Teisininkas sako, kad Bažnyčia turėtų įvertinti, ar jai nereikėtų rodyti solidarumo su pasaulietinėmis įstaigomis ir visa visuomene, kurių atžvilgiu taikomi griežti susibūrimų draudimai.
„Viena vertus, ribojimai turi atitikti proporcingumą ir negali paneigti pačios laisvės ar teisės. Kita vertus, šioje situacijoje turime įvertinti, ar tikrai tam tikrą ne ilgą laikotarpį susilaikymas nuo įprastinių apeigų, saugant bažnyčių bendruomenių (žmonių) ir visos kitos visuomenės sveikatą, būtų neproporcingas ribojimas. Man atrodytų taip, kad tokiai situacijai esant, kokia yra šiuo metu, atsakingiau būtų susilaikyti nuo lankymosi apeigose. Bet kuriuo atveju atsakomybę už tokius sprendimus, turėtų prisiimti jų priėmėjai“, – sakė V. Mizaras.
Ar religinės apeigos – susibūrimai?
Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesorius Vytautas Nekrošius teigia, kad klausimas nėra vienareikšmiškas, bet jis laikosi pozicijos, kad susibūrimų draudimas turėtų galioti ir Bažnyčiai.
„Sutartis nenumato Bažnyčios imuniteto nuo Lietuvoje galiojančių įstatymų. Kai kalbama apie visuomenės saugumą ir sveikatą, Bažnyčia lygiai taip pat privalo laikytis nustatytos tvarkos kaip ir visos kitos organizacijos. Bendras draudimas susiburti yra draudimas susiburt bet kur, įskaitant ir bažnyčią, nebent pačiame Vyriausybės nutarime arba įstatyme būtų numatytos išimtys“, – BNS sakė V. Nekrošius.
Jo nuomone, Lietuvos Vyriausybė galėtų įvesti griežtą ribojimą, o kilus ginčui su Bažnyčia jį galėtų spręsti iš abiejų atstovų sudaryta Mišri komisija, kaip numatyta sutartyje.
Vyriausybės interneto svetainėje skelbiama, kad pagal dabar galiojančias karantino sąlygas, draudžiami visi renginiai ir žmonių susibūrimai, išskyrus aukšto meistriškumo sporto varžybas be žiūrovų ir laidotuves, kuriose gali dalyvauti iki 10 žmonių.
Žmonėms palikti gyvenamąją vietą galima tik darbo reikalais, vykstant į parduotuvę, laidotuves, į nuosavą nekilnojamojo turto objektą, į oro, jūrų uostus, autobusų stotis, pasivaikščioti atvirose vietose ar vykstant prižiūrėti sergančių žmonių.
Šios karantino sąlygos galioja iki sausio 31 dienos.
