Troškęs šeimos, surado bažnyčią

Liepos mėnesį bus metai, kai Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje dirbti pradėjo vos prieš dvejus metus į diakonus įšventintas 54-erių metų Vilius Valionis.

Pokalbio su diakonu susitinkame Motinos dienos išvakarėse – bekalbant akyse jam dar tvenkiasi ašaros: prieš porą metų Amžinybėn palydėta mama gyva prisiminimuose, kartais aplankanti sapnuose. „Tik malda padėjo ištverti didžiulį netekties skausmą…“ – sako pašnekovas.

Pirmoji Motinos diena

Rytoj – viena gražiausių ir prasmingiausių pavasario švenčių, kai su gėlės žiedu į gimtuosius namus skubės vaikai pasveikinti savo mamų, gėlių žiedai papuoš ir jau Amžinybėn iškeliavusių motinų smėlio kauburėlius. „Moterims, kurios šią Motinos dieną pirmą kartą sutinka kaip mamos, norisi pasakyti – Dievas jus apdovanojo, per jus į pasaulį atvedė naują gyvybę… Motina ne tik ta, kuri pagimdo kūdikį, bet ir ta, kuri jį užaugina. Žinau gražių pavyzdžių, kada praradusios viltį susilaukti savo biologinių vaikų, moterys įsivaikina vaikutį ir, žiūrėk, atsitinka taip, kad po kurio laiko joms pavyksta pagimdyti dar ir savo kūdikį. To niekaip kitaip nepavaidinsi, kaip tik stebuklu… Dievas pamato gailestingą širdį ir ją apdovanoja,“ – kalba diakonas V. Valionis.

Praradimo skausmą gydo malda

Kai kuriems vaikams ši Motinos diena bus pirmoji, kada gėlės žiedą jau teks dėti ant motinos kapo. Kaip susitaikyti su netektimi? Kaip paleisti brangiausią žmogų? „Kai mirė mano mama, galvojau, širdis plyš iš skausmo… Šarvojimo salėje apsikabinau ant kryžiaus kabantį Jėzų ir meldžiausi, klausiau, kaip ištverti šią netektį… Kaip nepalūžti matant, kaip tavo brangiausią žmogų užpila žemėmis… Prašiau tik stiprybės sau ir dviem savo seserims… Ir tikiu, kad Dievas mane išgirdo… Pirmomis savaitėmis, mėnesiais buvo labai sunku, teko ir tabletę išgerti, bet atėjo suvokimas, žinojimas, kad mama yra geriausioje vietoje, kokioje tik gali būti – juk ji pas Dievą… Po truputį tapo lengviau, nors praverti tuščių namų duris dar ilgai buvo nelengva… Išgyvenantiems netekties skausmą noriu palinkėti stiprybės, paguodos ieškoti maldoje ir jokiu būdu neužsidaryti savo skausme – kalbėkite, raskite žmogų, kuris gali išklausyti, ir taps lengviau…“ – nors ir šypsodamasis, bet su ašaromis akyse teigia pašnekovas.

Nevalia smerkti

Pastarųjų savaičių įvykiai, kai girtos moterys pagimdė kūdikius, kai į rankšluostį suvyniotas naujagimis buvo paliktas prie darželio tvoros, nuskambėjo per visą Lietuvą. Visokių atgarsių ir vertinimų sulaukė šie incidentai, neišvengta net drastiškų palyginimų – štai gyvūnų patelės nagais ir dantimis gina savo mažylius, o moteris savo vaiką numetė kaip nereikalingą daiktą ir gyvena toliau… „Pavyzdžiai tikrai baisūs, bet nė vienas neturim teisės teisti. Ar kuris žinom motyvus, kodėl viena ar kita moteris šitaip pasielgė? Kokias dramas, kokias kančias ta moteris išgyveno iki tokio poelgio? Gal ji, būdama maža mergaitė, negavo pakankamai meilės ir švelnumo iš savo mamos? Gal ją kas baisiai nuskriaudė? Nevertinkim ir neteiskim… Tokioms moterims reikia tik padėti… Esu matęs ir kalbėjęs su moterimis, kurios pasidarė abortus, žinau istorijų, kai susigundžiusios gražios ateities perspektyva puolė į kitatikio vyro glėbį, kuris net neleidžia pamatyti, o juo labiau auginti vaikų… Kiekvienas esam tiek nuodėmių pridarę, kad teisę teisti palikim Aukščiausiajam…“ – sako diakonas V. Valionis.

Dažnai drįstame vertinti ir priešingas situacijas – štai moteris užaugino būrį vaikų, o gyvenimo saulėlydį tenka pasitikti senelių namuose… „Jau įpratom daugelį poelgių pateisinti laiko nebuvimu. Suprantama, darbai, pareigos reikalauja laiko, tačiau apmaudu, kai jo nerandam patiems artimiausiems. Neteisiu tų vaikų, kurie pasirenka tėvus atiduoti į senelių namus, bet atrodo prasminga nukaršinti savo tėvus. Seni žmonės labai dažnai jaučiasi vieniši, bet kokį žmogų jie priima kaip garbingiausią svečią, jo laukia… Vilniuje pusmetį lankiau senus žmones – kaip jie manęs laukdavo, melsdavosi už mane… Žmogiškas ryšys, artumas reikalingas tiek mažam, tiek senam…“ – sako „Anykštos“ pašnekovas.

Žlugęs verslas nuvedė į Ispaniją

Ir diakono V. Valionio mama buvo tas vienintelis žmogus, kuris suprato ir niekada nepasmerkė, kaip pats diakonas sako, savo sūnaus palaidūno. „Būdamas trisdešimties, svajojau apie šeimą… O dabar man 54-eri ir štai mano šeima (rodo į Anykščių bažnyčios bokštus)…“ – šypsosi pašnekovas.

Įprasta, kad diakonais tampa jauni vyrai, o V. Valionis į Vilniaus kunigų seminariją įstojo 2012 m., būdamas 48-erių.

V. Valionis kilęs iš Ukmergės rajono. Baigęs Užugirio aštuonmetę mokyklą, mokėsi Ukmergės tarybinio ūkio technikume (dabar žemės ūkio mokykla), įgijo elektriko specialybę. Netrukus buvo pašauktas tarnybai į sovietinę armiją- tarnavo raketų dalinyje Užkaukazėje, Azerbaidžane. Grįžęs į Lietuvą kurį laiką dirbo pagal specialybę, bet vis pagalvodavo apie nuosavą verslą.

„Pradėjau savo verslą, bet vis trūko pinigų. Daug kam atrodė, kad spalvotųjų metalų pramonė užtikrins sotų ir šiltą gyvenimą. Ir pats taip galvojau, todėl ir ėmiausi tokio verslo. Tačiau vieną dieną mano verslas bankrutavo, patekau į finansinę duobę, liko didelės skolos kreditoriams… Viską praradęs, grįžau pas tėvus, kad padėčiau jiems ūkyje… Ir daug meldžiausi, prašiau Dievo pagalbos. Mano maldą Dievas išgirdo – po pusmečio sulaukiau buvusio verslo partnerio skambučio, kad yra darbas statybose, bet… Ispanijoje. Išvykau net nesvarstydamas, nors nei kalbos mokėjau, nei darbo patirties turėjau, mano tikslas buvo atiduoti skolas. Per dvejus metus tai padaryti pavyko, bet Ispanijoje pragyvenau beveik 10 metų… Nors darbas buvo labai sunkus, dirbdamas ir sveikatą susigadinau, tačiau labai džiaugiuosi turėjęs galimybę pamatyti tą nuostabų kraštą,“ – pasakoja V. Valionis.

Grįžęs į Lietuvą pašnekovas troško kuo greičiau susirasti darbą ir sukurti šeimą. Darbą surasti pavyko, tačiau išrinktosios taip ir nesutiko.

Tarnystei amžiaus ribų nėra

Paklaustas, kaip sugalvojo, būdamas jau brandaus amžiaus, stoti į Kunigų seminariją, V. Valionis sako: „Dirbau Ukmergėje, kai mirė Lėno Šv. Antano Paduviečio parapijos zakristijonas ir nebuvo kam patarnauti kunigui. Prisimenu, buvo 2012 m. sausio 1 d., kai nuėjau pas kleboną Vidmantą Karecką paklausti, gal galėčiau patarnauti šv. Mišiose. Tai buvo šviesos pilnas laikas… Važinėjau po Lietuvą, kalbėjau su kunigais apie savo norus, kol išgirdau vieno kunigo žodžius, kuriuos iki šiol nešiojuosi širdyje: „Vienus Dievas pašaukia ryte, kitus per pietus, o tave pakvietė vakare, turi sekti Jėzų Kristų ten, kur Jis tave kviečia“. Taip Dievas mane atvedė į Kunigų seminariją“.

Kalbėjosi V. Valionis ir su vyskupu Jonu Kaunecku, svarstė, skaičiavo, ar, gavęs šventimus, dar galės tarnauti. Sulaukė ir seminarijos rektoriaus kun. Žydrūno Vabuolo pritarimo. Pateko jis tarp septynių priimtųjų į paruošiamuosius kursus.

2017 m. liepos 9 d. Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedroje vyskupas Linas Vodopjanovas V. Valionį įšventino į diakonus. Diakonystės tarnystę jis pradėjo Utenoje, kur praleido metus. Po metų paliko Uteną ir atvyko toliau tarnauti į Anykščius.