Uoslės išbandymai ir kiti kurortiniai patyrimai (Rievės. 2024-08-02)

Prieš miesto šventę Anykščiuose pasklidusi smarvė, tikėtina, iš kiaulių fermų, gerokai suerzino daugybę gyventojų ir, žinoma, turistų. Internete tuoj pat pasipylė daugybė komentarų, kuriuose vieni dėl to atvirai piktinosi, kiti su mieste tvyrančia smarve ragino susitaikyti, o treti tai vadino „kurortiniais kvapais“.

Maža vilčių, kad ateityje Anykščiai ištisus metus dvelks vyno gamykloje spaudžiamų obuolių kvapais bei į miestą užsukančių ponių prabangiais kvepalais, todėl, susitaikant su realybe bei užbėgant įvykiams už akių, ko gero, karališkųjų Anykščių kryptį dėsningai reikėtų vesti link valstietiškos linijos. O tai padaryti įmanoma pasitelkiant šiek tiek išmonės, įsiklausant į vietos gyventojų ir turistų lūkesčius ir tokiu būdu nukreipaint jų nepasitenkinimą nemaloniais mieste tvyrančiais kvapais.
Prieštaringai internautų sutiktą kažkieno sugalvotą šūkį apie romaną su Anykščiais, matyt, pats laikas keisti ir jį susieti su kriuksinčių padarėlių tema. „Nebūk kiaulė – užsuk į Anykščius!” arba „Trijų paršiukų magija po dangum Anykščių“ – tokie ir panašūs šūkiai dėl savo drąsos ir šiokios tokios ironijos neabejotinai atkreiptų potencialių turistų dėmesį bei paskatintų į Anykščius atvykti daugiau nei 24 šeimas, už kurių pritraukimą dabar Anykščių rajono savivaldybė pasiryžusi sumokėti dešimtis tūkstančių eurų.

Ar pastebėjote, kad per mieste vykstančias muges didžiausios pirkėjų eilės išsirikiuoja visai ne prie tautodalininkų, o prie mėsos pardavėjų palapinių? Kumpiai, lašiniai, šoninė – tai kiaulių augintojų produkcija. Kraudami šiuos produktus į savo krepšius, žmonės visai pamiršta, kad visas šis gėris atkeliauja iš tų pačių nemaloniais kvapais dvokiančių kiaulidžių. Taigi, į Anykščių miesto centrinę aikštę reikėtų grąžinti prekybininkų namelius ir juose išimtinai turėtų būti prekiaujama tik kiaulienos gaminiais.
Pirkėjų ties šiais prekybininkų nameliais tikrai netrūktų, o čia pat vietos gyventojams ir turistams galėtų būti sėkmingai vedamos įvarios edukacijos, kuriose būtų aiškinama apie įvairių kvapų prigimtį bei jų įtaką siekiams gauti kurorto statusą. Čia pat iš Tilto gatvės komplekso atskubėję bendruomeninio gyvenimo skatintojai, mušdami šamaniškus būgnus, sėkmingai galėtų iš Anykščių tą kiaulių smarvę vyti. O jei to padaryti nepavyktų – kodėl nesurengus kvapų maudynių kurortinių kvapų bangose?

Anykščių viešojo maitinimo įstaigos taip pat galėtų prisidėti prie valstietiškosios miesto krypties vystymo. Vienaip ar kitaip, užkandžiaujant jų lauko terasose, su kiaulių prigimčiai būdingais kvapais neišvengiamai tenka susidurti, o bene visų šių maitinimo įstaigų meniu vyrauja kiaulienos kepsniai, tad tik belieka jiems suteikti originalius pavadinimus. Pavyzdžiui, kiaulienos kepsnys „Kurortinė kiaulė“ arba kokteilis „Kiaulės nosis smarvės nebijo“.

Prisimenant tuos laikus, kai Anykščiuose vyko skandalingasis festivalis „Devilstone“, galima sakyti, kad šis renginys gali būti vadinamas esminėmis ištakomis, leidžiančiomis kiaulių temą sieti su kultūra. Kalbu apie nuo scenos į žiūrovų minią skraidžiusią kiaulės galvą.
Ar Obuolines Anykščiuose galėtų pakeisti Kiaulinių šventė – čia jau diskusijų klausimas, tačiau šalia kultūros centro stovinčiame didžiajame lauko ekrane visai smagiai žiūrėtųsi filmas „Mažylis“, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka paršelis.

Kaip primena portalo anyksta.lt skaitytojai, yra toks posakis liaudiškas, kad šūdo neuostęs, mėsos nevalgysi.
„Tai, jei nori kirsti kiaulienos kotletus, šašlykus ar karbonadus, tai turi pakentėti ir dėl kvapų, nuo kiaulidžių fermų sklindančių“, – moko vienas skaitytojas bei pastebi, kad prie tokių kvapų, kurie kartkartėmis atkeliauja į Anykščius, kaimiečiai jau seniai pripratę.

Šiuose žodžiuose nemaža tiesos, tačiau kaip bus su kurorto statusu, kurio siekiama jau beveik 20 metų?
Naivu tikėti, kad, nutiesus aplinkkelį, miestą aplenks ir kiaulių skleidžiama smarvė.
Galų gale, kas ten žino, gal ir istorijos ūkanose egzistavusiuose karališkuosiuose Anykščiuose žmonės skundėsi dėl tos pačios kvapų problemos?