Vytas: „A. Baranausko aikštė yra po karo suformuota iš buvusios Turgaus aikštės, grįstos akmenimis. Pionieriai ir komjaunuoliai apsodino aikštę liepomis ir padarė savotišką skverą, kuris iš esmės neturi jokio prasminio ryšio su A. Baranausku. Nei Vienuoliui, ir T. Mikeliūnaitei nepavyko įtikinti sovietų valdžios sukurti kokį nors ženklą, kuris susietų aikštę su A. Baranausku ar jo kūryba. Nei sovietmečiu, nei atgimimo metais, nei dabar niekam neatėjo į galvą bent kiek aikštėje rasti galimybę atidengti senojo akmens grindinio bent kokį fragmentą, kuris byllotų apie buvusią Turgaus aikštę. A. Karalius teigė, kad būtina į Anykščių centrą grąžinti pušis, nes liepos čia yra svetimkūnis. Manau, kad ryšį su A. Baranausku galėtų išreikšti nauja koncepcija, kad čia yra KŪRYBOS aikštė, kultūrinių susitikimų erdvė, kūrybiškumo puoselėjimo erdvė, kuri tarsi savin suima visą kultūros atmintį ir dabartinį jos alsavimą, kur vyksta stendinės parodos, ratu sustatytuose suoluose su Anykščių kūrėjų kūrinių citatomis ant atluošų sėdi ir kalbasi, ir skaito, ir klauso žmonės. Bet tam reikia pilnaverčio išmanymo. O V. Vildžiūno paminklą nelaisvės kankinamam žmogui reikia perketi prieš Kultūros centrą, atsukant į pietų pusę, į aikštės pusę, kad jis būtų apšviestas saulės ir geriau, skoningiau atrodytų nei dabar.“