Į pareigas paskiriamas asmuo, nelaimėjęs konkurso. Geriausiai pasirodęs konkursantas liko už borto. Kolegai komisija skiria po devynis balus, savivaldybės atstovė – tris. Už atsakymus į tuos pačius klausimus. Į specialiuosius reikalavimus įrašoma sąlyga, jog konkurso dalyvis turi mokėti dirbti su specialia taikomąja programa, kuri nėra vieša. Kokiu būdu, einant varžytis, galima jos išmokti? Konkurso nelaimi nė vienas, nors abiejų kandidatų prašymai priimti, o pretendentai atitinka privalomuosius reikalavimus. Abu žinomi, patyrę, tačiau ne savi ir/arba neturi „partorgo“ rekomendacijos. Skambina ir klausia, ar verta priimti man pažįstamą asmenį. Jei pasakyčiau – ne, matyt, į konkurso sąlygas įrašytų, jog būtina turėti daktaro laipsnį ar pasižymėti kitokia išvaizda… Tai ne vieninteliai keistoki atvejai iš tų konkursų, kuriuos savivaldybė organizuoja pretenduojantiems į Valstybės tarnybą ar įstaigos vadovų pareigas. Ar galima tokius konkursus vadinti skaidriais?
Išskleiskime temą plačiau, pagrįskime ją faktais. Priminsiu, jog nesvarbių dalykų, kai paliečiamas viešasis interesas, nėra. Tai ne privačios veiklos sritis, kai vadovai patys pasirenka pavaldinius pagal jų pačių supratimą ir rinkos specifiką. Viešosios srities vadovą riboja įstatymai bei norminiai aktai, kurių, nori nenori, privalu paisyti.
Antai savivaldybė paskelbė konkursą Turizmo ir verslo informacijos centro direktoriaus pareigybei užimti. Šalia kitų reikalavimų pretendentams, įrašė, jog norintys siekti minimų pareigų turi turėti vadovaujamojo darbo patirtį. Taip užkertamas kelias visiems tiems, kas dar neparagavo vadovo duonos. Prašymai nebus priimti iš išsilavinusių, jaunų, gabių specialistų, gerus rezultatus demonstruojančių tarnautojų ar kitų vertų karjeros žmonių. Nulis šansų karjerai. Klaikus konkurencijos apribojimas. Kodėl pilnas energijos, gerai savo darbe pasirodęs jaunas žmogus negali stoti prie vienos ar kitos įstaigos vairo? Pats, baigęs mokslus ir ketverius metus padirbėjęs specialistu, dvidešimt septynerių metų tapau didelės įmonės vadovu. Ir nieko. Vadovavimo patirties turėjimas gali būti vertinamas kaip privalumas, o ne sąlyga.
Kitas dažnai pasitaikantis negatyvas savivaldybės organizuojamuose konkursuose: į skelbiamo konkurso specialiuosius reikalavimus įrašoma, jog pageidaujantis dalyvauti konkurse asmuo turi išmanyti gal dešimt ar dvidešimt įvairių šalies įstatymų. Kodėl būtina? Jeigu turi gerą kompiuterį ir neblogą galvą, per pusę minutės rasi bet kokį įstatymą, per kitą pusę minutės – vieno ar kito teisės akto nuostatą. „Valstybės žinių“ vartyti nereikia. Kitas dalykas – mokėti vertinti, suprasti ir pritaikyti. Tam reikia žinių ir patirties. Plataus profilio traktorininko – mašinisto kvalifikacijos nepakaks.
Tačiau ne viskas taip paprasta. Meras su komisija grįžta iš konkurso ir pareiškia, jog jis neįvyko, neva asmuo nežinojo muziejaus įstatymo. Kas gali paneigti, kad ši sąlyga įrašyta tik tam, kad į paraštes būtų nustumtas nepageidaujamas asmuo. Aš galiu „sukirsti“ bet kokį teisės profesorių – tik duokit! Ir arkliui aišku, jog žmogus nepretenduos į Muziejaus, Sodros ar TVIC-o įstaigos pareigas nepasidomėjęs, ką reikės daryti, kokia ten tvarka ir su kokiais iššūkiais teks susidurti. Visgi, komisijos nariams susimokius, pasakyti, jog neparuošei namų darbų, paprasta. Tad keliolikos teisės aktų sudėliojimą į būtinuosius reikalavimus vertinu kaip nedorą įrankį. Darydamas specialistų atranką, kreipdavau dėmesį į du pagrindinius dalykus: motyvaciją ir gebėjimus. Ko jau ko, pirmumo nė vienas partinis neturėjo. Man jie atrodo riboti ir nepatikimi, kaip sau norit. Vienam šypsosi, kitam – pasiruošę gerklę perkąsti. Turbūt nė vienai padoriai įstaigai netiktų žmogus, kuris kitą asmenį durniumi vadina. Savivaldybei, rodos, gerai. Svarbūs ir kiti dalykai, bet jie ateina bedirbant.
Pamislykim, kodėl į savivaldybės organizuojamus konkursus ateina vos vienas ar du asmenys, o kartais – nė vienas. Ogi todėl, kad nepasitiki jų sąžiningumu. Neretai girdisi sakant: „Jie turi savo žmogų, ko aš ten lįsiu“. Man dirbant Sodroje, į priėmimo į Valstybės tarnybą konkursus vienai ar kitai pozicijai užimti registruodavosi po 6-8, o kartais ir 12 pretendentų. Savivaldybė pagal svarbą nė kiek ne mažesnio reikšmingumo institucija kaip Sodra. Tad čia konkurencija turi būti dar didesnė. Įstatyminės prielaidos tam yra.
Blogai, kai negerbi savo valstybės įstatymų, dar blogiau, kai juos naudoji saviems interesams. Neretai politikai moka perskaityti tik tą vietą, kuri patinka. Sutinku, kad prie šio teksto pirmuose sakiniuose išdėstytų faktų teisiškai neprikibsi, tokios eilutės įstatyme nerasi, vis dėlto vieną ar kitą teisės aktą reikia vertinti ne pažodžiui, o žymiai plačiau, matant visumą. Valstybės tarnybos principų nesilaikymas – taip pat įstatymo pažeidimas. Ir gana šiurkštus.
