60 metų kartu – „kaip dešimt minučių po vandeniu“

Kovo 5 dieną vieni ištikimiausių „Anykštos“ skaitytojų Laimė ir Jonas Bražiūnai paminėjo gražų jubiliejų – jau šešias dešimtis metų pora gyvena drauge.
Šitiek metų praėjo, J. Bražiūno teigimu, „kaip dešimt minučių po vandeniu – panėriau, išnėriau ir štai šešiasdešimt metų. Taip ir pasakiau mus aplankiusiam kunigui.“

Namus pasistatė patys

„Anykštą“ pora skaito dar nuo tada, kai ji vadinosi „Kolektyvinis darbas“, yra gavę ir dovanų už prenumeratą. J. Bražiūnas sakė laikraštį perskaitantis nuo pradžios iki galo, ypač jam patinka anekdotai, o L. Bražiūnienė prisipažino ne visada spėjanti viską perskaityti. Atėjus į svečius ant L. ir J. Bražiūnų stalo buvo sudėti net keli laikraščio „Anykšta“ numeriai, kuriuose – sveikinimai porai gimimo dienos, jubiliejų proga. Viename laikraštyje – ir sveikinimas su 50-osiomis vestuvių metinėmis – jau tuomet šis jubiliejus atrodė labai didelis.

„Labai greitai tie metai praėjo. Šitam kalne, kai 1968 metais kraustėmės gyventi, buvom antri – nei vieno namo nebuvo, tik pieva. Patys namą pasistatėm, labai daug dirbom, – pasakojo 83-ejų metų Jonas ir greit tokio pat amžiaus sulauksianti Laimė, Eglėkalnio gatvėje gyvenantys beveik 60 metų. – Net šulinį patys išsikasėm. Buvo labai sunki pradžia.“

„Dirbau „Transporte“, mašiną gauti buvo lengva, malkų gavom, iš malkų sukalėm būdą kibiram sudėti. Ir viskas. Kartu kasėm pamatą, pinigų nebuvo, medžiagų nebuvo, reikėjo po plytą vežtis. Buvo didelis privalumas, kad turėjom mašiną, nes, būdavo, medžiagų atsiranda, o nėra kuo parsivežti“, – gyvenimo pradžią Anykščiuose prisiminė iš Svėdasų kilęs J. Bražiūnas, nuotaką į mūsų kraštus parsivežęs iš Ukmergės.
„Aš iš viso nieko neturėjau, nuoga plika atėjau. Buvau tremtinė. Jono tėvai padėjo, o mano tėvai Ukmergėje patys statė – iš tremties su penkiais vaikais grįžę, į savus namus neįėjo. O kai namus atidavė, juos iš karto sudegino. Tremty buvom 2 metus, ištrėmė, kai man buvo 6-eri“, – pasakojo L. Bražiūnienė, o J. Bražiūnas pridūrė, jog anuomet į „bagotystę“ niekas nežiūrėjo.
„Dar anksčiau tai jaunoji turėdavo turėti kraitį. Ir aš tebeturiu savo jaunosios „kraitį“ – mažytį „čemodaniuką“, – juokėsi ponas Jonas, o L. Bražiūnienė „išdavė“, jog lagaminėlyje buvo Jono baltiniai ir medžiaga sesers suknelei.

Vienintelė kolūkyje turėjo išsilavinimą

Tiek J. Bražiūnas, tiek L. Bražiūnienė yra baigę mokyklas, įgiję išsilavinimą. Trijų vaikų šeimoje augęs J. Bražiūnas pasakojo į mokyklą eiti pradėjęs 1949 metais, mokęsis Svėdasuose.
„Tėvas buvo stalius – viską pats darė. Tai būdavo, man medinius batus padaro. Guminius sunešioju, sutaisyt nebėra kaip, tai su mediniais kliunkt, kliunkt. Baigiau 7 klases, buvau įstojęs į Kauno politechnikumą, bet kadangi vestuvės – sako, kam man į Kauną važinėt, geriau Ukmergėj. Ir baigiau neakivaizdiniu mechaniku.“
Tuo tarpu L. Bražiūnienė, užaugusi penkių vaikų šeimoje (beje, visi tiek Jono, tiek Laimės broliai ir seserys yra gyvi), pasakojo „mokyklą pabaigusi blogai“ – grįžo iš Sibiro tik su mama, o tėtis ten dar liko.

„Žiemą į mokyklą beveik neidavom – turėjom vienus batus ir trise į mokyklą eidavom iš eilės. Į technikumą stojau iš 8 klasių, buvo stipendija 20 rublių. 4,5 metų mokiausi sodininku-daržininku Kauno Mičiurino technikume. Po to buvau vienintelė kolūky pabaigus technikumą. Ten gerai uždirbau – 120 rublių gaudavau“, – prisiminė Laimutė.
„Aš per gyvenimą pakeičiau dvi darbovietes: „Transporte“ dirbau 29 metus ir instruktorium: ir mokesčių inspekcija, ir medicinos darbuotojai – visi mano mokyti. Paskaičiavau, tai gal virš tūkstančio žmonių esu išmokinęs vairuoti. Iš pradžių mokinau „Moskvičium“, o paskui – su importine, „Ford escort“, – apie savo gyvenimą „Anykštos“ skaitytojams pasakojo J. Bražiūnas.

Tėčiui pamelavo

Darniai jau daugiau nei pusšimtį metų gyvenantys L. ir J. Bražiūnai ir susipažino Kaune – grįžęs iš armijos Jonas pradėjo šiame mieste mokytis, o Laimei tuo metu buvo likę paskutiniai mokslo metai.
„Kai aš įstojau į Kauną, kartu įstojo mokytis ir jos brolis. Su tuo broliu susipažinom, jis pakvietė mane pas savo tetą, kur ir sesuo Laimė gyvena. Po biškį, po biškį ir susipažinom“, – draugystės pradžią prisiminė J. Bražiūnas.

Praėjus vos keturiems mėnesiams nuo pažinties, jaunuoliai nusprendė susituokti, kuo jaunosios tėtis visai neapsidžiaugė.
„1966 metais ėjom pareiškimą paduoti. Už pareiškimą reikėjo mokėti 2,5 rublio, o pinigų visiškai nėra! Sudėjom kapeikas ir niekam nesakę nunešėm. Dėl ko taip greit apsivedėm? Paskyrimas, reikia atidirbt. O tas paskyrimas – kažkur Žemaitijon. Viskas, draugystė prapuolė.

Kas daryt? Reikia ženytis. Tėvas rėkia: „Ko taip greit, kas čia yra??“, o Laimutė sako: „Laukiuos“, – kvatojo J. Bražiūnas. – Bet paskui uošvis mane labai pamilo.“
„Pamelavau tėvui. Mūsų dukra gimė po 2,5 metų“, – bendro gyvenimo pradžią prisiminė L. Bražiūnienė, o L. Bražiūnas atskleidė ir pikantiškų detalių.
„Pasakysiu, kaip buvo prieš pirmą naktį. Grynas juokas. Po vestuvių, viskas, žmonės išvažinėję. Pas tėvus Svėdasuose buvo toks kambariukas, ten lova, staliukas, kėdės. Aš greit lovon atsiguliau, apsidairau – žiūriu, nebėra mano jaunosios. Tikrai neišėjo, durys užrakintos! Žiūriu – atsiklaupus už kėdės, rengiasi. Klausiu, ko tu taip rengies, o ji man: „O ko žiūri akis išvertęs!?“ Va kaip buvo“, – juokėsi J. Bražiūnas.

Visada drauge

Paklausus, kur ilgos santuokos paslaptis, sutuoktiniai sakė, kad gyvenime labai svarbu optimizmas, ir „visur kartu“. Jie pasakojo, kad visą gyvenimą gerai sutarė, labai daug dirbo, nuolat darbuojasi ir dabar, viskuo džiaugėsi, viskuo dalinosi ir tebesidalina.
Pora užaugino du vaikus. Dukra Audronė Zdanevičienė dirba Anykščių seniūnijos seniūno pavaduotoja, o sūnus Remigijus tapo kauniečiu.
Bražiūnai turi du anūkus ir džiaugiasi trimis proanūkiais.

„Apsidairau: visi kaimynai – kas vienas likęs, kas – nei vieno… Vienetai gyvena dar dviese… O mes gyvenam gerai, kol abu judam krutam. Valgom kaimiškai – pačių užaugintos daržovės, kaimiški kiaušiniai, naminis pienas, lašiniai. Ir gyvenimas su žeme. Žemė – antri namai. Dirbu daržą, jau dabar visko prisisėjau – žemuogės lenda, pomidorus greitai sėsiu, gėlės jau suruoštos. Daug ką išdalinu, rudenį kriaušių nėra kur dėti. Sėklas ir perku, ir kaimynai pasidalina“, – kalbėjo ponia Laimė, ant kurios namų palangių susodintos gėlės jau laukia šiltų orų.

„Atkreipkit dėmesį, kas dirba žemę? Niekas. Mūsų visi 6 arai dirbami – tai svogūnas, tai ridikas, tai morkos, tai gėlytės. Trys kriaušės kieme auga. Kelis kartus derlių net Daugpilin vežėm – pilną priekabą prikraudavom. Buvo pinigas. Vienai kriaušei jau 57 metai“, – apie nuo jaunystės auginamus daržus pasakojo J. Bražiūnas.
Beje, prieš gerus 20 metų Bražiūnų pora ko gero pirmieji Anykščiuose pradėjo pardavinėti savo išaugintas gėles. Augino chrizantemas, petunijas, sulfinijas – tokių gėlių Lietuvoje dar nelabai buvo. Augino rimtai, važinėdavo į Vilnių, turgavietes, važiuodavo į Uteną, prekiavo Anykščiuose. Prekyba vykdavo nuo vasaros iki pat lapkričio 1-osios. J. Bražiūnas ir dabar rankų sudėjęs negali sėdėti – visą gyvenimą, 39 metus, važinėjo viena mašina – „Žiguliu“, o dabar, kai jau porą metų nebevairuoja, nes turi problemų su akimis, – vaikai jam nupirko elektrinį „mašiniuką“, kuriuo jis vežioja… moliūgus! Ne tik moliūgai, bet ir žmona kartu telpa – džiaugiasi senjoras.

Gyvename per gerai

Pokalbiui pakrypus apie tai, dabar ar anksčiau buvo geriau gyventi, pora neabejodami atsakė: žinoma, kad dabar, nors karas mūsų pašonėje ir baugina.
„Šitais laikais nieko netrūksta. Mes trys vaikai turėjom dalintis vienais batais… Per gerai gyvenam. Dabar žmonės per daug reikalaujantys – reikia nereikia rėkia, jie neišgyveno tokių bėdų. Laikai keičiasi, mūsų laikų žmonių nedaug kas belikę…“ – kalbėjo L. Bražiūnienė, o J. Bražiūnas jai pritarė: „Geriau gal ir nebus. Ir „Transporte“ kai dirbau – šitokios baisios mašinos buvo, nesikuria, dūmina… Proanūkai kaip auga – kiekvieną norą turi pildyt. Vienas neseniai pareiškė norą – kad per gimtadienį tortas būtų policininkas, kuris gaudo nusikaltėlį! Kitam buvo skandalas, kad ne tokią mašinytę nupirko. Mūsų laikais kokie buvo žaislai: tėvas atpjaudavo kokį šakalį ir lipdai ką nors iš to šakalio, konstruoji…“
„O Karo bijom, tik kvailys gali nebijoti. Bet jei karas, iš gryčios niekur neičiau. Kur gi bėgsi? Eisim rūsin – ten uogienės, agurkai. Malkų yra, yra stačiamalkis – tegu viską atjungia, rasim kuo pasikūrent. Senelis per 1917 metus buvo Leningrade, buvo blokada, badas, sakė, viską sukūreno… Dar Leniną matęs – pasakojo, kad mažas toks, ant bačkos užsilipęs kalbą sakydavo. Niekas nieko negelbėjo“, – kad dabar gyvenimas nepalyginamai geresnis, o ir sveikata neprasta, džiaugėsi J. Bražiūnas.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas