Kelionė į Koktebelį (IX dalis. Kelias)

Dalintis Facebook Dalintis Twitter

Jų daug, bet jie ne pikti

Per kelionę penkis kartus kirtome valstybių sienas, jau neskaičiuojant Lietuvos – Lenkijos sienos. Muitininkai ir pasieniečiai elgėsi įvairiai – vieni draugiškai, kiti – „tarybiškai”. Prie Padniestrės -Ukrainos sienos pražiopsojau vieną iš ukrainiečių kontrolės „kioskelių”, pravažiavau… Labai barė pareigūnas, žadėjo sulaikyti, dviem parom uždaryti. Teko kaltę išsipirkti 100 grivinų banknotu (apie 30 litų).
Iš Ukrainos išvažiuojant į Lenkiją, prisikabino Ukrainos pasieniečiai. Nuosekliai iškratė kuprines, išardė žibintuvėlį, uostė kaip suvenyrą besivežamą uolienos gabalą, baksnojo į smulkmenas pirštais ir klausinėjo, kokia jų paskirtis. Į cigaretes ir alkoholį ukrainiečiai nekreipė dėmesio. Tik paaiškino, kad mūsų cigaretes lenkai atims, pasirodo į Lenkiją galima įsivežti tik po du pakelius cigarečių. Tačiau lenkas muitininkas pasirodė, esąs neįtikėtinas gerietis. „Kiek vežatės cigarečių?”, – paklausė. „Po bloką”, – nesivertė liežuviai kiekį sumažinti iki begėdiškų dviejų pakelių. Ir tai, ko gero, mus išgelbėjo, lenkas paburbėjo, kad nežinom normų ir palinkėjo laimingo kelio.
Prie sienų nebuvo eilių. Tad kai grįžtant prie Ukrainos – Lenkijos sienos radome eilę, nusprendėme keliauti į kitą postą. Taip pervažiavome tris postus – visur eilės, kol radome ketvirtąjį, tuštut tuštutėlį. Ukrainos muitinėje susitvarkėme popierius ir nuvažiavome į… Baltarusiją. Šito mes neplanavome, paprasčiausiai žemėlapyje neįžiūrėjome baltarusiško „apendikso” tarp Ukrainos ir Lenkijos. Baltarusijos vizų neturėjome – teko grįžt į Ukrainą. Pasieniečiai neslėpdami patyčių sveikino sugrįžus…
Ukrainos keliuose milicininkų – kaip šunų, ant kiekvieno kampo. Gal kokius 200 km nuvairavęs Aidas konstatavo: „Pravažiavau 12 postų”. Bet baudas mokėjome tik du kartus – kartą Padniestrėje už greičio viršijimą, kartą – Ukrainoje, neaišku už ką. Tą kartą vairavo Ričardas. Jį milicininkas kaltino neva kažkokį „nelegalų” manevrą padarius ir paprašė 800 grivinų, bet po derybų pakako ir 150. Grįžęs nuo milicininkų automobilio Ričardas džiaugėsi naujomis žiniomis – pareigūnai ne veltui pinigus paėmė, jie paaiškino, kuriuose pasienio postuose trumpiausios eilės bei kokios ateinančios savaitės orų prognozės. Dar porą kartų milicija buvo „nukirtusi”, tačiau baudų išvengėme. Nepasirodė mums Ukrainos pareigūnai pinigų trokštančiomis siurbėlėmis.
Tad, regis, šnekos, jog Ukrainoje dažnai reikia mokėti milicininkams, yra mitas. Na, nebent pats žioplini ar „raunies”.
Prieš kelionę į Ukrainą, girdėjau, kad norint pravažiuoti šią šalį – reikia daug padangų. Mes nesudraskėme nė vienos. Tiesa, po Ukrainos keikiami Lenkijos keliai atrodė labai malonūs. Ukrainoje netgi greitkeliuose galimi visokie siurprizai – pradedant eisme dalyvaujančiomis naminėmis žąsimis ir baigiant originaliais asfalto bangavimais.

Visi tekstai – www.anyksta.lt rubrikoje „KELIONĖS”.

„Minties” leidykla išleido „Anykštos” žurnalisto Vidmanto Šmigelsko kelionių apybraižų knygą „Kryptis-Rytai”. Knyga iliustruota fotomenininko Rimgaudo Šlekio nuotraukomis.
Leidinyje pasakojama apie keturių bičiulių: anykštėnų Ričardo Skvarnavičiaus, Aido Gilio, V. Šmigelsko ir vilniečio Rimgaudo Šlekio – keliones po buvusią Tarybų Sąjungą.

Knygą sudaro trys skyriai: Iš Rusijos – be pykčio (Maskva-Krasnojarskas, Severobaikalskas-Nižnij Angarskas-Ulan Udė, Turka-Ust Barguzinas-Svetoj Nos-Olchonas Irkutskas, Sliudenka, Baikalas-Ulan Ude, Krasnojarskas); Kelionė į Koktebelį (Karpatai-Moldova-Padniestrė-Odesa-Krymas); Gruzijos chameleonas: tarp Europos ir Azijos (Tbilisis-Sighnaghi-Alazani slėnis-Lagodekhi-Tušetija-Stepantsminda-Goris, Boržomis-Svanetija-Batumis, Tbilisis)

Knygą „Kryptis-Rytai” galima nusipirkti ir internetu – http://www.mintis.eu/kelions-ir-apie-jas/910-kryptis-rytai.html