Žmogus, piešiantis upę

Tas žmogus – dailininkas Alvydas Latėnas, kūrėjas, meno keliu einantis per nuopuolius, suklupimus, vėl besikeliąs, vis ką nors gražaus piešiąs. Dažniausiai tai vaizdai su vandenimis – su upėmis ir ežerais, todėl jis- toks šalies vidurio, ,,žemyninis marinistas“.
Nuo seno turėjęs kelis šio kūrėjo paveikslus Šventosios upės bei jos pakrančių tematika, pernai panorau rinkinį papildyti, kad jį sudarytų bent keliolika paveikslų, ir šis sumanymas bendradarbiaujant su tapytoju pavyko.

Pradžių  pradžia – Dusetos, jos vandenys, kalvos, šilai nuostabieji ir tėvelių meilė, supratimas, kartu augęs brolis. Tėvelis Juozas Latėnas buvo neblogas mechanikas, pasimokęs pas smetoninį meisterį Melniką, puikęs išmanęs visokią techniką ir sovietmečiu darbavęsis dirbtuvių vedėju. Motina Genovaitė Pučinskaitė dirbo įvairius darbus, daug metų triūsė buitiniame mezgėja, pirties vedėja, buvusi meniškos prigimties moteris. Mokykloje Alvydą piešimo mokė geras mokytojas, kurio įtaka ir lėmė, kad tapo dailininku. Būtent mokytojas Gapšys ir pastebėjo, kad penktokams vandeninėmis spalvomis šį tą paišinėjant Alvydui išeina truputį kitaip negu bendraklasiams – įžvelgė šiame mažame berniūkštyje glūdintį talentą. Tokių, linkusių tapti piešėjais, norėjusių pažinti ir kurti meną, buvo gal trys, todėl entuziazmo nestokojantis mokytojas ėmė juos mokyti papildomai, po dvi tris valandas po pamokų. Žinoma gal tik du kartus per savaitę, bet jam vadovaujant A. Latėnas įgijo reikalingiausius piešimo, tapybos įgūdžius, perprato šešėlių prasmę ir esmę: juos gaudydavo, įvairiais atspalviais vaizduodavo piešdamas gipsinius lipdinius. Nusipirko akvarelę, guašo, o mokytojas vis skatino lavintis, per savaitę nupiešti 3 – 4 paveikslėlius, o berniūkštis  nupiešdavo dešimtį. Mokytojas ragino neskubėt, nesikarščiuot – geriau darbą atlikti kruopščiau, apgalvojus ir nutapyti vieną labai gerą užuot ,,prikepus“ dešimtis menkaverčių.
Baigęs aštuntą klasę, stojo mokytis į Kauno Juozo Naujalio meno mokyklą, įsikūrusią Tūbelio rūmuose, Žaliakalnyje. Pagal tokių gipsų pavyzdžius piešęs,  egzaminą išlaikė, mokėsi noriai ir sėkmingai, užbaigęs nuvežė dokumentus į Vilniaus dailės institutą, tačiau ten buvo nemažas konkursas ir įstoti nepavyko – pritrūko  pusės balo. Kartu bandęs laimę bičiulis Antanas Andziulis įstojo. Tuomet Alvydas suskato bandyti tapti Šiaulių pedagoginio ar Klaipėdos instituto studentu. Bet ir ten konkurencija didžiulė – gal 12 pretendentų į vieną vietą. Tačiau pasisekė, įstojo, baigė dailės instituto Klaipėdos skyriaus dizaino bei interjero dailininko specialybę.
Kiek ten jūros peizažų pripiešęs… Dažniausiai ant kartono, o vėjas išdykėlis kaip ūžteldavęs, smėlio visą saują prilipindavęs ant paveikslo…. Tapė kopas, besiritančias bangas, vėjo lenkiamas smilgas, pušaites, žvejų namelius, itin mėgęs Smiltynėje ant smėlingo kranto gulintį seną seną laivą.  Retkarčiais pavykdavo  paveikslų parduoti  tuo metu jau vasaroti atklystantiems vokiečiams. Paskaitose tekdavo daug braižyti –  o tai ne taip lengva prigimtiniam tapytojui: per jėgą tekdavo rašyti šriftus, kurti plakatus, sugalvoti medalius…
Baigęs institutą buvo paskirtas dirbti Anykščių kultūros namų dailininku. Miestą prie Šventosios jau pažinojęs, nes čia keliolika dienų gyvenęs dailininko praktikų metu, kuomet išlandžiojęs visus pakraštėlius, ypač patikdavę prie  bažnyčios – ji graži ir tapybiška, iš kur bepažvelgtum – Anykštos upelio, sugriuvusios senojo malūno užtvankos.
Kultūrnamio dailės dirbtuvėse darbavosi keturiese. Visi – ne eiliniai žmonės: puikus stalius, fotografas Aloyzas Janušis, akvarelės meistrė Liuda Vyšniauskienė ir medžio drožėjas Jonas Tvardauskas. Padirbėti Alvydas spėjęs vos tris mėnesius, nė kojų deramai neapšilus karjerą nutraukė šaukimas į sovietinę kariuomenę. Pakliuvęs netoli – į Nemenčinėje dislokuota dalinį, apmokytas ,,radisto – telegrafisto“ specialybės, tačiau veikiai visą tarnybos laiką praleido piešdamas. Įrenginėjo ,,Lenino kambarį“, piešė agitacinius plakatus bei partijos ir kariuomenės vadų portretus, rašė šūkius…
Sugrįžęs  labai greitai buvo pastebėtas kaip neprastas, savo stilių turįs tapytojas. Iš pradžių savo darbus dovanodavo bičiuliams, o po to jau daug kas ėmė užsakinėti. Ypač mėgdavęs peizažus, kaimo vaizdus, ežerus, upes tapyti. Alga  buvusi 120 rublių, tad tapyba buvusi neblogas priedas sotesniam gyvenimui. Piešdavęs ir portretus – teko sukurti garsių anykštėnų (monsinjoro Alberto Talačkos) portretus, Svėdasų gimnazijoje sukūrė kelių paveikslų ciklą, skirtą Juozui Tumui – Vaižgantui įamžinti. Kūrybos temos dažniausiai sutapdavo su vidiniais išgyvenimais – krizėmis bei džiaugsmingais pakilimais. Kuomet Rita Juodelienė atidarė kavinę – dailės saloną „Pinx“, vos nupiešęs paveikslus nešdavo ten. Buvusi puikiausia vieta juos eksponuoti, ten daug kas užeidavo, ne vieną darbą ir pardavęs. Tuo metu dar buvusi šiokia tokia rinka. Kas suprato meno esmę ir vertę, – pirkdavo. Pavyko parduoti kelių paveikslų ciklą ,,Procesija‘‘, ,,Žolinės‘‘, taip pat kelis labai panašius, bet drauge ir savitus, mintimi skirtingus darbus, kodiniu pavadinimu „Kirtis“, kuriuose įvairiomis formomis vaizdavo kirviu nukirstą gaidį, pakabintą už kojų.
Gyvenimas sudėtingas: taip susiklostė, kad sugrįžo į tėviškės miestelį – į visų garsių ir ne tokių garsių Latėnų lizdą – Dusetas. O ten – vos per keletą metų mirė ir tėvelis, ir brolis, įsiplieskus gaisrui nudegė namų stogas. Alvydas vieną klastingą, slidžią žiemos dieną žingsniuodamas namo šoko nuo šaligatvio, slystelėjo ir krisdamas susilaužė abi kojas. Šiaip taip išsigydė, tačiau dabar vaikšto sunkiai, dažnai prireikia ir lazdos. Dabar gyvena Anykščiuose, jokio darbo sunkesnio jau dirbti nebegali, pensija dar už kokių aštuonerių metų, žinoma, jei niekas nepasikeis, darbinio amžiaus dar labiau nepailgins. Šiaip taip verčiasi, juk gyvena kartu su žmona ir jau mokyklą bebaigiančia dukra. Palengva vėl ėmėsi tapybos. Didesnės rinkos nėra – žmonės dabar paveikslus perka labai retai – reikia jau tikro užsakovo, suprantančio aliejumi tapyto paveikslo vertę. Dar  pasitaiko, kad užsako, tačiau mums pasisekė. Prisipažinsiu, kad kuriant mano sumanytą Šventosios ciklą, kai kurie paveikslai man nelabai  patikdavo, norėjau, kad būtų kažkaip kitaip, dingtelėdavo net savo užmačią nutraukti, tačiau pasisekęs darbas tuoj pat viską sustatydavo į vietas, pagalvodavau: „tas žmogus tikrai moka piešti vandenis.“