Ričardas BANYS,
Viešintų Šv. arkangelo Mykolo parapijos klebonas
Tikrai neisiu minios keliu. Tad ir nepilsiu visokių nesveikos kritikos ir patyčių skystimų ant naujai paskirto kultūros ministro Ignoto Adomavičiaus, kurio pavardė per paskutines dienas tapo vos ne žinomiausia ir populiariausia viešojoje erdvėje. Ką ten Remigijus Žemaitaitis… Naujojo kultūros ministro adresu skrenda modernaus bandos, prisidengusios kultūra, linčo akmenys, padabinti makaronais, kuriuos dar visai neseniai gamino naujasis kultūros ministras. Visas tas beveik inkvizicinis spektaklis dar papildomas keistomis aplinkybėmis ponui A. Tapinui perduotu filmuku, kuriame būsimas ministras I. Adomavičius šoka neaiškaus stiliaus šokį. Mačiau ir aš tą filmuką. Galiu ministrą tik pagirti, kad jis yra labai plastiškas ir galėtų būti tikrai neblogas modernaus šokio atlikėjas. Tik muziką reiktų geresnę pasirinkti. AC/DC grupės daina tikrai netinka prie to beveik erotiško plastiškumo. Siūlyčiau kažką iš „Modern Talking“ repertuaro. Tikrai neironizuoju. Visada vertinau ir vertinsiu paslėptus talentus, net ir karšto kubilo fone. Beje, su ministru siejami makaronai – nesvarbu, ar jie pagaminti kultūros ministro, ar kažkokio italo iš Toskanos – yra mano mėgstamas maisto racionas. Svarbu tik tų makaronų niekam nekabinti kaip kažkokį kultūros performansą, bet pamaitinti savo kūną. O sotus kūnas būna patenkintas, patenkinta tada yra ir siela, atsikandusi sveiko ir ekologiško tikros kultūros pyrago. Deja, jo beveik nebeturime, nes pati kultūra negaluoja, jai kažkas bando net šizofreniją kaip diagnozę priskirti. O gal net dimensiją! Verkiant reikalinga kultūros gydymo palata.
Stebėjau neseniai įvykusį kultūros pasaulio protesto mitingą, kuriame netrūko bandos požymių, pagražintų rusiškais keiksmažodžiais ir perdėtai demonstruojama neapykanta prezidentui, naujam kultūros ministrui ir net premjerei I. Ruginienei. Žinoma, tie visi balsai, rėkavimai, pozos gali būti lyg meno modernus spektaklis. Trūko čia tik protesto stipriausio akcento. Tada būtų išėjusi tikra veiksmo kulminacija, verta „Auksinės gervės“ apdovanojimo, o gal net „Oskaro“. Pamenate kaip kažkada, rodos, 2013 metais, Maskvos Raudonojoje aikštėje, skandalingas rusų menininkas Piotras Pavlenskis šaltame lapkričio mėnesy išsirengė nuogas ir vinimis prisikalė sėklides prie Raudonosios aikštės grindinio, šokiruodamas praeivius. Va čia tai protestas! Tik tarp mūsų kultūros protestuotųjų neatsirado nei vieno, kuris tokį protesto spektaklį parodytų. Tad buvo apsiribota Lietuvoje labai madinga patyčių kultūra. Žinoma, gal kažkas iš protestuotojų nuo tos dienos atsisakė valgyti makaronus.
Iš kitos pusės, man gaila kultūros žmonių. Turiu galvoje ne protestuojančius prieš savo srities ministrą, bet bandančius išgyventi tarp didmiesčių pramonės rūkstančių kaminų, tarp akropolių ir maximų, kukliose, ypač provincijų salėse ir jų scenose. Argi ne kultūros stebuklas yra nedidelė kaimo biblioteka, lyg vienintelis po bažnyčios esantis švyturys vis labiau tamsėjančio meto sutemose? Argi ne stebuklas yra be jokio atlygio grojantys, šokantys, dainuojantys miestelių saviveiklininkai, dar spėjantys sudalyvauti ne tik vietos šventėse, bet ir dainų ir šokių nacionaliniuose renginiuose, dainų ir šokių šventėse? Žinoma, kad tai yra stebuklas. Tik valdžia dažnai tą stebuklą ignoruoja arba prisimena tik per artėjančius rinkimus. Tada labai yra naudinga nusifotografuoti rinkiminiams plakatams su keliomis bažnytkaimio kultūros namuose dainuojančiomis močiutėmis.
Nepamenu, kiek kartų jau viešai esu rašęs ir sakęs, kad esu tikras kaimo vaikas ir žmogus. Man tikroji mūsų tautinė kultūra yra tik kaime, kur dar šnekama tarmiškai, kur išlikę vieni kiti tautiniai ir etniniai papročiai, kur dar taip stipriai kvepia tautiškumu. Kaimelių kultūros namuose saviveiklininkai aktoriai dar noriai kuria lietuviškus spektaklius, kai tuo tarpu taip vadinamuose nacionaliniuose, valstybiniuose teatruose beveik išnyko spektakliai pagal mūsų rašytojų ir klasikų kūrinius. Išnyko nacionalinė teatro klasika. Gerai, kad dar nuo tarybinių laikų išlikusius, interneto pagalba, galiu pasižiūrėti Žemaitės „Petrą Kurmelį“ ir „Marčią“ ir kitus mylimus spektaklius. Dabar mes jau nebeturime etninio-nacionalinio teatro, kaip turi indai, japonai ar kinai. Teatrų scenose vyrauja juodos ir baltos spalvos, mėgdžiojamos Vakarų pasaulio teatrinio turinio formos, nustumiančios tautinę ir tradicinę teatro dvasią. O gal mąstau senamadiškai? Gal. Bet tikrai nuoširdžiai.
Lietuvių kalba toje minėtoje kultūros palatoje irgi negaluoja. Kalbančiųjų lūpos kliedi angliškai, o sielos viduriavimą sukelia gausus rusiškų keiksmažodžių ir kitų vulgarybių kiekis. Tik jau vargu ar išgirsi garsiai sakančias maldas bažnyčiose, nors joje matoma minia esančiųjų, stovinčiųjų ir žiūrinčiųjų.
Turime nepamiršti ir savo kasdieninio elgesio ir išraiškos kultūros. Nuo jos prasideda visuotinis kultūros gyvenimas. Mūsų šviesuolis Vydūnas yra pasakęs: „Paties žmogaus prakilnumas yra tikroji kultūra. O šioji apsireiškia aiškiausiai tuo, kad žmogus visais savo apsireiškimais būtų kiek įmanant savotiškas ir skaidrus“. Žvelgimas į kitą žmogų tarsi į gyvą žavesį ir pasaulį – nelengvas dalykas. Bet tai jau yra kultūra. Kito klausymas kai kalbama – tai irgi kultūra. Gyvenimas ne vien dėl savęs, bet ir dėl kitų – tai irgi kultūra. Sielos kelio link tobulumo kultūra. Prisiminiau dar vienus pasakytus Vydūno žodžius: „Man rodos, ji (tauta) turėtų trokšti vien tokios tikros kultūros, kur aukščiausias žmoniškumas kiekviename apsireikštų: ar paprasčiausiu naminiu darbu, ar dailės, poezijos raštininkų veikalais, ar valdininkų ir kitų darbais“. O, kad visi įsiklausytų į šio mūsų šviesuolio mintis!
Bėga metai, bėga dešimtmečiai, auga viena karta po kitos. Kokia bus Lietuvos kultūra, tikrai nepriklausys nei nuo partijų, nei nuo ministrų kompetencijos. Ateities kultūra priklausys nuo tautos, kuriai šalia duonos ir žaidimų dar reikės arba ne ir sielos pasaulio, nes be jo mūsų civilizacija išnyks. Tad taip norisi turėti vilties nors truputį, kad ateis toks laikas, kai Lietuvoje ant sergančios kultūros palatos durų bus užrašas: „Uždaryta“. Uždaryta, nes ten jau nebėra sergančiųjų. Kultūra pasveiko.
