Anykščių gėlių salono „Lanka“ savininką Algimantą Sudeikį likimas buvo nubloškęs į Archangelsko sritį, už poliarinio rato. Daugelis vyresnės kartos vyrų tarnavo sovietinėje kariuomenėje, tačiau Algimantas į ją buvo pašauktas ne aštuoniolikos, kaip įprasta, o jau 26-erių, turėdamas žmoną ir dukrą. Tarnavo A.Sudeikis 1978-1980 m. Plesecko kosmodrome, gyveno uždarame Mirny mieste.
– Koks buvo pirmas jausmas, kai supratote, kad teks išeiti į kariuomenę?
– Blogiausia, kad jau turėjom vaiką, planavome statyti namus. Ir staiga – šaukimas. Nuotaika, žinoma, nebuvo pakili. Bet kol aš buvau armijoje, tėvas namus pastatė. Tarnyba pati buvo keista, aš juk tarnavau karininku, prieš tai eiliniu netarnavęs, nežinojęs, kokie ten santykiai, kokia tvarka.
-Kaip dekabristo žmona į Archangelsko sritį paskui Jus atvažiavo ir žmona Eugenija su dukra. Kokia buvo Jūsų buitis?
-Trims lietuvių, tokių pat karininkų šeimoms buvo skirtas trijų kambarių butas – kiekvienai šeimai po kambarį. Bet neatrodo, jog mums ten buvo blogai. Kol nebuvo atvažiavusi šeima, dažnai likdavau miegoti dalinyje, o paskui jau važinėdavau kasdien. Nuo miesto iki dalinio – kokių 40 kilometrų. Didžiąją dalį kelio važiuodavome traukiniu, paskui pėsčiomis. Kelionė iš namų į darbą truko kokias dvi valandas. Savaitgalių buvo ir laisvų, o darbo dienomis važinėjimas iš namų į dalinį ir atgal užėmė daug laiko. Grįžti, pamiegi ir vėl atgal.
– Gaudavot atlyginimą?
– Gaudavome atlyginimą, prekių pasirinkimas parduotuvėse buvo išskirtinis. Buvo ir apelsinų, ir dešros, ir rūkytos žuvies. Lietuvos parduotuvėse tokių prekių retai būdavo, o kitų Archangelsko srities miestelių parduotuvės stovėjo tuščiomis lentynomis. Mes tik dėl pieno vaikui turėjom pavargti. Beje, grįždamas iš kariuomenės traukiniu baldų komplektą iš Archangelsko parsivežiau.
– Kokia buvo Jūsų tarnyba? Dirbote kosmodrome?
– Buvau statybinio dalinio („stroibato“) bataliono politinis vadovas („politrukas“). Ir karininkų, ir kareivių kontingentas buvo, neduok Dieve… Ką siunčia į „stroibatą“? Ogi tuos, kurie niekur kitur netinka. Kai skaitydavau paskaitas, kareiviai miegodavo, aš stengiausi jiems netrukdyti. Valdžia taip pat nebuvo suinteresuota, jog politinės informacijos užsiėmimai ilgai truktų – geriau jau kareiviai užsiimtu kokia naudingesne veikla. Taip ir stūmiau laiką…
– Žiemos ten turbūt labai šaltos?
– Kartais buvo ir 40 laipsnių, bet oras sausas, kitoks nei Lietuvoje. Mums davė veltinius, kailinius. O kareiviams buvo sunku, ypač tiems iš pietų kraštų.
– Vikipedijoje rašoma, kad Plesecko kosmodrome 1980 m. kovo mėnesį sprogus raketai žuvo 48 žmonės. Jūs tuo metu dar tarnavote. Ar prisimenate šią tragediją.
– Per sprogimą aš buvau mieste, nieko negirdėjau. Sužinojau paskui. Dauguma žuvusių buvo šauktiniai kareiviai uzbekai, mieste vyko laidotuvės, buvo atvažiavęs vienas iš kariuomenės vadų. Matyt, Mirny šis įvykis nebuvo laikomas paslaptimi, nes šiaip ar taip tai buvęs uždaras miestas.
– Plesecko kosmodromas veikia ir dabar?
– Girdėjau, kad rusai, sužinoję, kad amerikiečiai jį nufotografavo, sugriovė, bet supratę, kad šiuolaikiniame pasaulyje tokių objektų paslėpti nebeįmanoma – vėl atstatė.
