Visame krikščioniškame pasaulyje lapkričio mėnesio pirmosiomis dienomis yra minima Visų šventųjų diena ir Vėlinės. Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų Europos šalių, šios dienos suprantamos kaip rimties ir susikaupimo metas, kai lankomi mirusiųjų kapai, deginamos žvakės ir meldžiamasi. Tačiau kituose kraštuose įprasti mirusiųjų pagerbimo papročiai europiečius gali ne tik nustebinti, bet ir šokiruoti.
Atsisveikinimo su mirusiais ir jų pagerbimo papročiai nuo įprastų europiečiams labiausiai skiriasi tolimuose, egzotiškuose kraštuose. Ten praktikuojami ritualai ir apeigos mums atrodo neįprasti, apipinti legendomis ir mistika, tačiau būtent dėl to nepaprastai dominantys senojo žemyno gyventojus, – pastebi egzotinių kelionių organizatoriaus „Travel planet“ vadovė Gabrielė Štaraitė. – Smalsuoliai iš viso pasaulio traukia į tolimiausias šalis, kad savo akimis išvystų neįprastas apeigas ir ceremonijas. Ne išimtis ir lietuviai – pavyzdžiui, paskutinės kelionės į Madagaskarą metu mūsų turistų grupė stebėjo pasiruošimą kaulų pervyniojimo ceremonijai. Tiesa, pačios ekshumacijos stebėti neliko.“
Pasak G. Štaraitės, labiausiai stebinančios mirusiųjų pagerbimo tradicijos paplitusios tokiose šalyse kaip Meksika, Indonezija ar anksčiau minėtas Madagaskaras. Ji dalijasi keisčiausiais šių šalių papročiais, susijusiais su mirtimi ir mirusiųjų atminimu:
Didelė ir linksma šventė. Meksikoje Mirusiųjų dienos (Dia de los Muertos) – bene didžiausia ir svarbiausia metų šventė, kuriai gyventojai negaili nei laiko, nei pinigų. Lapkričio pirmoji skirta mirusiems vaikams bei kūdikiams pagerbti (dar vadinama „Mažųjų angelų diena“) ir tik lapkričio antroji – mirusiems suaugusiesiems.
Kitaip nei kitose krikščioniškose šalyse, šios dienos Meksikoje yra minimos ypač linksmai – su muzika, šokiais ir žaidimais. Žmonės visą naktį pasilieka kapinėse, užsisako muzikantų, kurie dainuoja artimųjų labiausiai mėgtas dainas, pasakoja džiaugsmingus nutikimus, patirtus kartu su jais. Ypatingi Mirusiųjų dienų atributai – kaukolė ir skeletas, kurie prieš daugybę amžių vietinių gyventojų buvo vertinami kaip mirties ir atgimimo simboliai bei naudojami ritualų metu. Šiomis dienomis žmonės apsirengę skeletų kostiumais ir išsidažę veidus traukia į gatves, dalyvauja masinėse bendruomenės šventėse, paraduose, festivaliuose. Tie, kurie švenčia namuose, sukuria specialų altorėlį mirusiems artimiesiems. Altoriai, atspindintys keturias pasaulio stichijas: vandenį, vėją, ugnį ir žemę, yra dekoruojami spalvingomis kaukolėmis ir gėlėmis, juose aukojama bet kas, ką mėgo mirusysis. Švenčių metu įprasta kviesti svečius pasigrožėti altoriumi ir prisiminti artimuosius.
Neįprastos laidojimo tradicijos. „Travel planet“ vadovė pastebi, kad ne krikščioniškose kultūrose mirusiųjų pagerbimas įprastai nėra susijęs su konkrečia metų diena. Pavyzdžiui, vienoje Indonezijai priklausančių salų gyvenanti gentis – dakajai – atlieka sudėtingą mirusiųjų perlaidojimo ritualą, kuris tęsiasi visą mėnesį. Apeigų pradžioje palaikai iškasami iš pirmosios laidojimo vietos ir perkeliami į medinį karstą. Atlikus šią procedūrą, vyksta šokiai, skirti protėvių dvasioms prišaukti. Po jų – buivolo (anksčiau vergo) aukojimas kiekvienam mirusiajam. Apvalius palaikus, jie būna perkeliami į virš žemės pakeltą medinį mauzoliejų, išpuoštą piešiniais ir figūrėlėmis, simbolizuojančiomis vargus, kuriuos gyvenime patyrė mirusysis. Tarp atskirų ceremonijos dalių gali praeiti net kelios dienos, kurių metu susirinkusieji linksminasi kartu valgydami, gerdami, žaisdami kortomis, kauliukais ir rengdami gaidžių kovas. Tikima, kad tik atlikus šią ceremoniją mirusieji išvengia demonų ir sėkmingai pasiekia dangų.
Mirusieji – šventės dalyviai. Madagaskare panašios apeigos atliekamos kas penkerius arba septynerius metus, specialios šeimos šventės, vadinamos „Famadihana“, metu. Per šį ritualą atidaroma šeimos kapo kripta, o ten esantys palaikai apipilami vynu arba kvepalais ir pervyniojami į naują audeklą. Taip paruošus palaikus, šeimos nariai su jais šoka ir kitaip linksminasi. Vietiniai Madagaskaro gyventojai tiki, kad tokiu būdu artimieji gali perduoti žinias mirusiajam ar paprašyti jo palaiminimo. Be to, labai svarbu, kad šventės metu visa šeima susiburia kartu, bendrauja, atnaujina ar sustiprina tarpusavio ryšius, vyresnieji šeimos nariai auklėja jaunuosius, stengiasi perduoti šeimos tradicijas, papasakoti apie mirtį bei perteikti pagarbos mirusiems svarbą.
Tai tik kelios neįprastos mirusiųjų pagerbimo tradicijos, parodančios, kad mirties suvokimas ir santykis su ja kituose pasaulio kraštuose labai skiriasi nuo mums įprasto. Pasak G. Štaraitės, būtent tokie papročiai kiekvienai šaliai suteikia išskirtinumo, o keliautojams – įsimintinų potyrių.
