Minint 30-ąsias Lietuvos laisvės metines, vėliavą Anykščiuose kėlė ypatingi asmenys

Kovo 11-ąją – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną – Anykščiuose tradiciškai keliama Lietuvos trispalvė. 2020-aisiais, Lietuvos laisvės trisdešimtmečio proga, vėliavą pakėlė politinis kalinys, laisvės gynėjas, partizanų kuopos vadas Jonas Kadžionis-Bėda bei pirmasis Anykščių rajono savivaldybės meras Saulius Nefas.
Išskirtinės dienos vaizdus užfiksavo bei apie juos papasakojo buvęs „Anykštos“ žurnalistas Jonas Junevičius.

„Tai buvo paskutinis vėliavos pakėlimas prieš pandemiją. Visi keliavo su trispalviais vėjo malūnėliais, tuo pačiu vėliavą pakėlė ir ant kalno, prie „Bikuvos“. Buvo toks dvigubas vėliavos pakėlimas. Paprastai miesto centre vėliavą kelia vos ne kas papuolė, o čia buvo išskirtiniai žmonės – Jonas Kadžionis ir Saulius Nefas“, – Kovo 11-osios šventę, vykusią prieš trejus metus, prisiminė buvęs „Anykštos“ vyriausiosios redaktorės pavaduotojas J. Junevičius.

Fotomeninkui J. Junevičiui, kuris yra išleidęs keturias fotografijų knygas, surengęs daugelį parodų, tačiau būtent ši Kovo 11-osios šventė, labiausiai jam įsiminė dėl žmonių, kėlusių valstybinę vėliavą: „Šis kadras man labai svarbus dėl šventėje dalyvavusio tremtinio J. Kadžionio. Žaviuosi jo įžvalgomis. Tai – nemirtingas žmogus, jau 95-metį atšventęs. Jis yra asmenybė visomis prasmėmis, su savo gyvenimiška patirtimi, šviesiu protu. Ir šioje šventėje J. Kadžionis buvo žvalus, gyvybingas. Šitas kadras yra ir albume „Pasaulio Anykščiai“. Beje, tikėtina, kad Joną Kadžionį buvau nufotografavęs dar tarybiniais laikais – kaip vieną darbščiausių to meto darbininkų. Kai nuotrauka buvo išspausdinta, stipriai gavau velnių nuo „Glavlito“.

S. Nefas, šventėje drauge su J. Kadžioniu iškilmingai kėlęs vėliavą, yra profesorius, socialinių mokslų daktaras, Mykolo Riomerio universiteto dėstytojas, pirmasis Anykščių rajono savivaldybės meras, šias pareigas ėjęs dvi kadencijas iš eilės.

Tą dieną, pasak fotografo J. Junevičiaus, žmonių buvo susirinkę labai daug, pakelta buvo ir Anykščių vėliava, kurią miestui įteikė Anykščių Vadovų klubas – ją pakėlė šio klubo prezidentas Dalis Vaiginas bei AB „Anykščių kvarcas“ generalinis direktorius Eugenijus Andriejauskas.

„Ši diena įsiminė dar ir dėl to, kad tai buvo paskutinė didelė vieša šventė prieš karantiną, nes po to buvome uždaryti ilgam. Šios šventės kadrų padariau išties nemažai“, – prisiminė J. Junevičius.

2020 metų kovo 14 dienos „Anykštoje“ apie šią Laisvės atkūrimo dienos šventę rašoma: „Saugota Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje, Lietuvai švenčiant trisdešimtąjį atkurtos valstybės gimtadienį, viešai suplevėsavo ir autentiška Aukštaitijos partizanų vėliava. Daugiau kaip prieš septyniasdešimt metų ši vėliava lydėjo Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos Perkūno būrio partizanus. Likus kelioms dienoms iki savo žūties 1948 metais, šią vėliavą saugoti būrio vadas Jurgis Urbonas-Lakštutis perdavė ryšininkei Emilijai Karosaitei. Ir ji išsaugojo šią brangią relikviją iki pat senatvės ir tik 2005 metais E. Karosaitė perdavė ją toliau saugoti Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniam muziejui.“

J. Junevičius su skaitytojais norėjo pasidalyti ir J. Kadžionio-Bėdos įžvalga, kuri yra išspausdinta knygoje „Lietuvių pasipriešinimas“. Ši citata, pasak J. Junevičiaus, ypatingai tinka šiomis dienomis, ypač – švenčiant savo nepriklausomybę.

„Žmonėms ši pastraipa, atspindinti ir šių dienų aktualijas, turėtų patikti“, – mąstė J. Junevičius:
„Kartą lageryje vienas rusų inteligentas išreiškė mintį, kuri, vėliau pamąsčius, pasirodė labai gili ir išmintinga. Jis pasakė maždaug taip: „Rusija Dievo tam ir sutverta, kad baustų kitas tautas už jų padarytas klaidas!“ Gulint ant narų, ši mintis nedavė ramybės. Ji buvo genialiai paprasta, parodanti daug šimtmečių besitęsiančią rusų bei kitų tautų tarpusavio istoriją. Išvada buvo negailestinga: Rusija pripažįsta tik grubią jėgą, stipresniojo teisę, visada niekina silpnumą ir už jį negailestingai baudžia, naudodamasi tokia pačia logika ir morale, kaip ir lagerio „blatnieji“. Kad ir kokia ji bebūtų – raudona, balta ar kitokios spalvos, jos mentalinė esmė išliks ta pati: visada pasinaudos kitos tautos klaidomis, nusilpimu, bejėgiškumu, naivumu, dės visas pastangas, kad patikėtų jos melu, apgaule, gražiais pažadais, visokiais būdais stengsis ją supjudyti, suskaldyti ir užkariauti. Partizanas Jonas Kadžionis – Bėda (nuteistas 25 m. kalėti lageryje ir 5 m. tremties ir visą skirtą laiką ir išbuvo)“.