Su aušra atbundanti Aušra

Aušra Petniūnaitė – Svėdasų krašto dukra. Jos neskubri eisena, paslaptingos šypsenos nušviestas veidas, tylus susimąstymas, valandų valandos, praleistos prie audimo staklių, sapnuose gimstantys ir išsiskleidžiantys audiniuose raštai paliečia sielą.
Ir mažas tautines juosteles, skirtas skaitomai knygai pažymėti, ir plačias juostas jubiliatams bei  ilgiausias piršliams melagiams meistrė Aušra mielai audžia.

Iš Bajorų pakrūmės

Kuomet paklausiau Aušros apie jos kiltį, tai ji tik paslaptingai nusišypsojo, kad ne iš pačio miestelio, o iš Bajorų kaimo, iš pačios palaukės, Pakrūme vadinamos, yra kilusi. Ten jos motinos tėviškė, o tėvelis atėjęs nuo Viešintų, jis iš tos garsios Petniūnų giminės, kuri kadaise Pagojėje prie vieškelio gyveno, vėliau persikėlė į didesnį ūkį Čiunkiuose, pokariu buvo sovietų persekioti – po pasaulį gausi giminė iškriko. Šviesus tos genties simbolis – mieloji Damutė Petniūnaitė, ilgametė knygnešių muziejaus Griežionėlėse darbuotoja, jau šimtą metų bebaigianti, gal vos trejų metų iki to apvalumo tetrūksta. Gerai būtų ir Aušrai tokio amželio sulaukti, gal ji neprieštarautų…

Vietos pasaulyje pasidairymai

Su bendraamžiais mynė mokyklos slenkstį, klasėje suolą trynė, mokslus čiupinėjo. Šio to išmoko, šis tas galvon įėjo ir greitai išgaravo, mat žmogaus esybė, jo smegenų mazgeliai patys surikiuoja, ką reikia, o ko nereikia prisiminti…
Ieškojo savo pašaukimo. Tapo vaikų darželio auklėtoja po mokslų Panevėžio Švedo pedagoginėje mokykloje, kurioje iš didžiausių žiopliukių neblogas specialistes, gebančias dirbti su vaikais, nulipdydavo. Bet pašaukimo, matyt, ne tokio būta. Troškūnų vaikų darželyje nelabai patiko. Persikėlė į Rokiškį, ten šiaip taip darbavosi, gyveno samdomame bute, o kaimynystėje buvo įsikūrusi audėjų šeima – žmona ir vyras Jurėnai. Pasimokiusi pas juos, tapo dailės kombinato audėja, tačiau trumpai tedirbo, nes prasidėjo Sąjūdis, daugybė įmonių palengva ar staiga užsidarė, atsirado tai, ko daugelį metų nebuvo – bedarbiai. Atsirado ir Darbo birža, kuri bandė rūpintis darbo nerandančiais, kad jie, pakeitę veiklos pobūdį, įgytų naujų kvalifikacijų, rengė įvairius kursus. Buvę ir audimo kursai. Juos 2000 metais lankė tris mėnesius, daug išmoko, po poros metų įsigijo audimo stakles. Jos – ne kokios nors močiutės seklyčioje stovėjusios, o modernios, profesionalios. Taip prasidėjo rimtesni audimo darbai.

Juostos juostelės

Manau, kad Aušros austų juostų yra kiekvieno svėdasiškio namuose. Trumputės, ilgesnės – mažytei  dovanai mielam bičiuliui. Jubiliatams. Garbės piliečiams. Svėdasų 500 metų jubiliejaus proga nuaudusi kelias juostas, tad viena jų atiteko jubiliejinės šventės svečiui Vytautui Landsbergiui, kita – Panevėžio vyskupui Jonui Kauneckui. Juostomis pažymėti ir vėlesni, penkmečiais padalyti brangaus miestelio jubiliejai.
Dažniausiai užsako 80, 85 ar  90 metų amžiaus sukaktis švenčiantiems, o vyresnių nelabai bebūna. Juosta – didžios pagarbos, solidumo ženklas. Menkesniems jubiliejams užprašo mažiau, nors penkiasdešimtmečiams ar šešiasdešimtmečiams taip pat neretai dovanoja. Juosta puikiausiai tinka dovanoti ir sidabrines, auksines ir retokai pasitaikančias deimantines bendro gyvenimo sukaktis švenčiančioms poroms. Suaudžia dviejų su puse metro ilgumo, išlygina, kutus nušukuoja, lygiai nukerpa. Ilgiausias, net iki 2,7 metro juostas audžia piršliams, juk nežinia, kaip nuaugęs bus tas vyras. Suaudė ir daugybę juostų Šimtmečio anykštėnų pagerbimui, tad turiu Aušros suaustą juostą ir aš. Ant daugelio išrašo „Svėdasai“, „Lietuva“ net „Lithuania“, kuomet juostos keliauja į Šiaurės Ameriką ar kitą angliakalbę užsienio šalį, kurioje gyvena lietuviai. Lietuvių fondui JAV nuaudė 500 nedidelių juostelių su raidėmis „LF“. Pasitaiko, kuomet reikia užsakymą atlikti labai greitai. Tuomet jau darbuojasi nuo ankstyvo ryto, stabteli tik pavalgyti, atsigerti.
Žalios spalvos jos audiniuose daugiausia… Dar raudona, geltona – taigi, kurias regime ir mūsų Trispalvėje. Ornamentai įvairiausi, tačiau vyrauja tautiniai  – Gedimino stulpai, dobilėliai, kryželiai, ąžuolo lapai, žvaigždelės, giliukės, tulpės, rūtų šakelės – jų semiasi iš Balčikonio knygos „Audimų raštai“. Naudoja sintetinius sodrių spalvų siūlus. Kiekvienai audžiamai juostai pasigamina ornamentų „kortą“, nedidelį kartoninį stačiakampėlį su apskritomis rašto skylutėmis (palengva susikaupė  nemažai tokių kortelių –  visą kortoteką).

Svėdasietiškas gyvenimas

Audėjos gyvenimas, iš šalies žvelgiant, teka ramiu ritmu. Gyvena tykioje Svėdasų miestelio gatvėje, balto mūro tėvų namuose, tebėra gyvi ir abu tėveliai. Kasdienis ritmas pertraukiamas tuomet, kai tenka nukeliauti į Uteną. Ten tautinio paveldo parduotuvėlėje prekiaujama ir jos audiniais. Arba kuomet vyksta į mugę, rajoninius Anykščius. Kasdienė rutina – pasivaikščiojimai miestelio gatvėmis, nedidelio šunelio vedžiojimas, sekmadieniais –  bažnyčia, malda, buvimas palaimingoje tyloje…
Manau, kad tikrieji svėdasiškiai didžiuojasi, kad jų miestelyje gyvena tautinių juostų meistrė. Įsigeidus juostos, nereikia toli dairytis. Savo meną mielai eksponuoja tautodailės parodose, jos juostos skaitytojus džiugina ir Svėdasų miestelio bibliotekoje. Visą Lietuvą Aušra nustebino, kai, minint Lietuvos Respublikos šimtmetį,  spalvingomis juostomis apdengė nemenko knygų namelio stogą.
Plačios apylinkės Garbės piliečius aprūpina juostomis – Užpalių, Vyžuonų, Kamajų, Tauragnų…  Kaip gaila, kad šie miesteliai skelbia vos po vieną rimtą pilietį, juk galėtų ir daugiau juostų nuausti. Kodėl gi Svėdasai neturi Garbės piliečio?

Džiaugsmai

Šiek tiek pakeliavusi po miestus, sugrįžo į tėviškės namus Svėdasuose. Jos darbo kambarys – „cechas“ – pietiniame namo sparne erdvus, didžiuliais langais. Šviesos nestinga.  Darbo sąlygos puikiausios. Audėjos darbas nelengvas, mat nepakanka tik kantrybės bei kruopštumo, reikia  jėgos kojose ir rankose. Čia jau sausainių su arbata pagraužęs netesėsi, todėl net iš ryto užkanda stipriau. Pasisotina košėmis, mėsa.  Kartu su siūlų gijomis skriejančias mintis pertraukia įdomi žinia ar puiki melodija – besidarbuodama klausosi radijo. Gera ir gyventi, nes čia pat ir šilai, ir ežerai. Vasarą maudosi, o į puikiuosius miškus eina nuolatos. Mėgsta pabūti vienumoje, kaip ji išsitarė, – „atsijungti“ nuo pasaulio šurmulio. Šventadieniais nueina į bažnyčią, o knygų skaityti nemėgsta, tik kartais pavarto. ,,Menininkei poezijos gali stigti“, – suku savo klausimą ir sužinau, kad Aušrai patinka Salomėjos Nėries eilės. „Apšerkšniję mūsų žiemos,/ Balta balta, kur dairais…“  Nusišypso ir priduria, kad dabar labiau apšerkšniję pavasariai.
Klausiu, ar ji  kada nors yra nuaudusi  juostą sau. Atsako, kad bandžiusi, kai suėję keturiasdešimt, tačiau, atsiradus progai, tą juostą su gražiai išaustu skaičiumi 40, bet be įrašyto vardo, pardavusi. Yra nuaudusi tokių proginių juostų ir savo artimiausiems žmonėms – motinai, tėčiui, broliui.