Svėdasų patriarchui būtų šimtas

Šį pirmadienį sukako lygiai 100 metų, kai 1925-ųjų gegužės 19 dieną Svėdasuose gimė žymiausias mano pažintas miestelio ir apylinkės istorijos žinovas, kaip reta talentingas pasakotojas, tikriausias krašto patriarchas Bronius Neniškis. Senolių pasakojimų prisiklausęs, giliai į širdį ir atmintį juos priėmęs, jau pats tarpukario, pokario ir vėlesnių laikų istoriją pažinęs, net svarbių įvykių dalyviu buvęs ir ją nuosekliai, vaizdingai perteikti gebėjęs.

Saulėta vaikystė

Tėviškės vienkiemis prigludęs visai šalia miestelio, šalia į Užpalius išsitiesiančio vieškelio netoli Alaušo ežero, kuriame Broniaus Neniškio tėtis Jonas įvairiausiais būdais aistringai gaudydavo žuvį. Tikriausias stebukladarys buvęs ir senelis Adomas Neniškis, kuris gyveno trobelėje Decincinose ir žiedė bei degė puodus.
Bronius augo šeimoje kartu su dviem vyresnėmis seserimis Ona ir Elena bei jaunesniu broliu Juozapu. Mokėsi labai gerai, nes ištiko lemtingas, gal net laimingas nutikimas – vieną kartą visa klasė negalėjo atsakyti į mokytojo klausimą, tik vienam Broniui pavyko. Po to, jei tik kas ko nežino, tai tuoj jį klausia. Todėl ir mokėsi, atkakliai stengėsi, kad paklausus visada turėtų ką atsakyti… Besistengdamas įprato labai greitai ir dailiai rašyti, gebėjo ir piešti. Keliems krautuvininkams išrašė iškabų raides. Prisiminė, kad padaręs reklamines lentas kirpėjui Calkei, fotografui Ustinavičiui, o Pretkeliui išrašęs „Mėsos krautuvė“.

Užbaigęs bene keturis skyrius „Pragiedrulių“ mokykloje, su dideliu džiaugsmu pasinėrė į ūkio darbus. Ir tėvelis buvo patenkintas, mat jam pasilikdavo daugiau laiko pažvejoti ir su vyrais pasikalbėti.
Pilietis buvęs tikriausias, su neteisybe nesitaikstęs ir visuomenės bei parapijos reikaluose: nepabijodavo ir klebonui tiesiai savo teisybę išsakyti ir seniūnu tarnaudamas su netvarka nesitaikstė.

Labiausiai patikdavo žemės darbai

Bronius su meile kibdavo į visus ūkio darbus, ypač patikdavo su arkliu darbuotis: ką nors vežti, arti ar akėti. Stengdavosi kuo tobuliau viską padaryti, kad vagos būtų tiesios, laukai lygūs.
Žemės turėję keliolika hektarų žvyro ir smėlio, ji buvusi per kelias vietas. Jam ten beariant, įprato atbėgti vos kelių metų malūnininko berniukas Dovydas. Jam labai patikdavo atsigulti į vagą, kad beariantis bičiulis jį žemėmis užpiltų – kad tik galva kyšotų. O tada tamsiaplaukiui berniukui kiek džiaugsmo, kol išsikasa, išsikeberioja. Duodavo tam linksmuoliui ir žydams nepažįstamų, bet labai gardžių lašinių paragauti. Žingeidus lietuviukas nemažai žydiškų žodžių išmoko ir tos tautos gyvenimo paslaptis šiek tiek perprato.

Į paraistėje buvusį Eglynės mišką ginė arklius naktigonio, ten vėl visokių nuotykių nutikdavo, smagumų prisigalvodavo.
Daugelis berniūkščių turėjo lenktinius peiliukus, kamštinius pistoletus ir „batareikas“. Tad po laukus, miškus, miestelį siausdavo, o kai pavasarininkai atvėrė skaityklą, tai Bronius beveik visus vakarus ten leisdavo. Paskaitydavo knygų, pavartydavo žurnalų ir aistringai žaisdavo šaškėmis, nors ten buvo ir domino, šachmatai ir „riešutėlį leisdavo“.

Karas ir pokaris

Jau veik suaugęs buvo, kai atėjo sovietai, po to užgriuvo vokiečiai, vėl sugrįžo rusai, kurie ėmė Bronių ir jo amžiaus vyrus į kariuomenę šaukti.
Tad įsirengė slėptuvę namie ir ėmė slapstytis, susidūrimų su valdžios pareigūnais saugotis. Būdavo, pamato kokius skrebus ar kareivius ateinant ir įlenda. Tačiau savaitgaliais įsidrąsinęs, kartu su panašaus likimo vyrukais išeidavo ir pasilinksminimo vakarėlius tolimesniuose kaimuose. Taip vieną kartą, jau 1945 metų sausio mėnesį, skrebai kažkur prie Aulelių jį ir dar kelis jaunuolius susėmė. Varinėjo sutemose iki Vilkabrukių, paskui atsidūrę Butėnuos, kur suimtuosius nakčiai uždarė klėtyje, o po to nuvarė į Svėdasus, įkišo į daboklę. Kai vėliau pagalvodavo, tai gerai, kad nenušovė…
Kiek palaikę, išvarė į Rokiškį, o iš ten gyvuliniais vagonais išvežė Vilniaus link. Bene Naujojoje Vilnioje stabtelėjo, kabinėjo vagonus, ir ešelonas bildėjo iki Voronežo į mokomąją stovyklą, kur ruošė frontui.

Įsiminė ilgos nepatogios milinės – „šinieliai“, miško malkoms pjovimas, darbai, menkas maistas ir juoda arbata – „čajus“, kurio duodavo iki soties. Tačiau, kaip jautė B. Neniškis, tas „čajus“ buvęs tikriausias nuodas. Kas be saiko tą rudą karstelėjantį skystimą gėrė, susirgo ir net pasimirė. Rūstus likimas ištiko ir kelis svėdasiškius. O štai žemietis tyčia mažai valgė, galvojo suliesėti, atrodyti labai prastai, kad pripažintų netinkamu tarnybai ir paleistų namo. Po poros mėnesių išvežė į frontą, Liepojos link, į Kuršo katilą, kuriame buvo apsupti vokiečiai, tačiau kariauti taip ir neteko, nes apsuptieji pasidavė.
Kiek pastovyklavę, maisto po sodžius ieškoję, patyrę, kad tie, kurie laiko bičių, tai visi žmonės šykštuoliai, per Mažeikius, Šiaulius maršu žygiavo į Vilnių. Po to kariuomenėje B. Neniškis pratarnavo iki pat 1948 metų vidurio.

Darbai darbeliai…

Tik sugrįžęs, svėdasiškis galvojo, ko čia imtis. Įstojo į Svėdasų mašinų traktorių stotį traktorininku-prikabinėtoju, bet gal dieną kitą dulkėse pasikratęs, labai greitai tapo brigadininku. Atrodytų, švarus, bet labai sunkus darbas buvęs – visus arimus išmatuoti, suskaičiuoti, išdalyti traktorininkams taip, kad visiems neblogi atlyginimai išeitų. Greitai specialybę pakeitė – tapo matininko padėjėju.

Viliojo tapti vairuotoju. Susižinojęs apie kursus Kaune, apsigyveno pas seserį Oną, mokėsi stropiai ir, išlaikęs egzaminus, su vairuotojo teisėmis vėl sugrįžo į Svėdasus. Įsidarbino Čiukuose terpentino gamykloje, įdomus buvo darbas: malkomis kūrenamo dujų generatoriaus varomu sunkvežimiu vežiodavo ir žaliavas, ir produkciją, su direktoriumi nuvažiuodavo į rajono centrą, tuomet Kupiškį. Vėliau ta gamykla užsidarė, perėjo į „Aušros“ kolūkį, kurį laiką vairavo Svėdasų ligoninės „polutarką“. Daug metų darbavosi Svėdasų karvių fermose melžėju, kur dirbo ir jo žmona, bendraamžė svėdasiškė Bronė Gikytė. Dar įsidarbino ir miestelio gaisrinėje – per du darbus suspėdavo.

Greitai metų vilnimis bėgęs gyvenimas buvo judrus, smagus, prasmingas, juk šeimoje užaugo trys tvirti sūnūs: Valentinas, Kęstutis ir Jonas.
B. Neniškis ypač pradžiugo nepriklausomybės aušros Lietuvoje sulaukęs, juk jo trispalvė vėliava ant ilgo koto buvo kuo ne vienintelė didžiajame Sąjūdžio mitinge Dainų slėnyje, Anykščiuose. Po to su ta vėliava ne kartą į Vilnių mitinguoti važiuota, jaunylis sūnus Jonas su ta vėliava dalyvavo Latvijos valstybinėse šventėse, Rygoje. Ir dabar ta vėliava, nors jau palikuonių rankose, Svėdasuose per didžiausias šventes plazda.

Visa tiesa apie „kolchozus“

Kaip yra pasakojęs B. Neniškis, „kolchozas“ – tai kaip priverstinio darbo stovykla. Žmonės negalėjo nei kur išvažiuot, administracija net atimdavusi pasus, dirbti turėjai veltui, kas prieidavo, vogė. Tikriausi juokai būdavę kūlimai. Prie kūlės sukinėdavosi ir brigadininkas, agronomas, pirmininkas, būdavo ir atstovas iš rajono, kuris tai eidavo pašilti į trobą, tai snūduriuodavo prisėdęs. O tuo metu vyrukai paslapčia ištempdavo bent porą maišų, „nugrodavo“ į miestelį, išmainydavo į naminukę ir imdavo po truputį vaišintis… Po to dar dingdavo keletas maišų, žinoma, išpildavo prievoles, pasilikdavo javų ir ūkio reikalams, o štai darbininkams beveik nebelikdavo. Ir dainuodavo „Bulbos nekastos, avižos byra, už darbadienius duoda pelų“.

Devynių talentų žmogus

Būdavo, ką paima Bronius, tą ir padaro. Mokėjo staliaus darbus, siūti, pakinktus pasitaisyti, išmanė ir techniką, vienu metu ypač gerai dviračius taisė.
Veik visuomet nuotaikingas, vis kokią melodiją švilpaudamas, padainuodamas, puikiausiai grojo lūpine armonikėle, matyt, vokiečių kareivių muzikavimo vis įsiklausydamas, virtuozišku pūtiku tapo. Puikiausiai ir kanklėmis groti gebėjo. Mat šis instrumentas namuose dar iš tarpukario laikų buvo, žmona Bronė jomis skambino vargonininko Petro Vinkšnelio vadovaujamame kanklininkų orkestre. Ėmė palengva kanklėmis skambinti, kaip pasakodavo, tai ar kada rudenį ant krosnies šildamas, pasideda kankles ant pilvo ir įsiklausydamas stygas jautriai virkdydavo. Taip ir išmoko puikiausiai groti, gal pačiu geriausiu kanklininku svėdasiškiuose tapo. Vyrų kanklininkų mūsų krašte gal daugiau net ir nebuvo, nors šiek tiek skambindavo pats kanklių meistras Juozas Lašas.
Pasilikęs našliu, B. Neniškis giliai išgyveno, bet gero ūpo neprarado, ypač džiaugdavosi galėdamas su kuo nors pasikalbėti, gebėjo pamokyti. Jo žinios būdavo labai tikslios, pasakojimai nuoseklūs – tik imk plunksną, užrašinėk ir bus straipsnis ar net apsakymas puikiausias, jokių pataisymų nebereikės. Net gilioje senatvėje – išgyveno devyniasdešimt metų – puikiausiai prisimindavo net prieš septynis ar aštuonis dešimtmečius buvusius įvykius, gebėdavo beveik pakartoti tuo metu girdėtus bažnyčioje kunigo pamokslus – išmintingus žodžius iš labai tolimo klebono Survilos ir ne taip seniai tarnavusio klebono Kauniečio lūpų. Taip, kaip aš dabar išmintingojo mokovo B. Neniškio žodžius.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas