Vaižgantas atgims „Arbatvakarių“ teatre

Svėdasų krašto muziejuje Kunigiškių I kaime, taip pat lietuvių literatūros klasiko, kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto gimtuosiuose Malaišiuose lankėsi garbūs svečiai: žinoma aktorė, režisierė, scenarijų autorė, populiarių televizijos filmų ir serialų garsintoja Eglė Tulevičiūtė su savo sūnumi dailininku, Vilniuje veikiančio Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus darbuotoju Kristijonu Sipariu – jie kuria spektaklius – arbatvakarius.

J. Tumo-Vaižganto gimtajame Svėdasų krašte aktoriai domėjosi šio iškilaus žmogaus paliktais gyvenimo ir kūrybos pėdsakais, jo atminimo saugojimu, taip pat unikalia svėdasiškių šnekta. Mat įkurtame „Arbatvakarių“ teatre jie kuria spektaklius-arbatvakarius, atgaivindami daugiau kaip prieš šimtmetį draugėn lietuvius būrusius, lietuvybę puoselėjusius šviesuolių Marijos ir Jurgio Šlapelių organizuotus renginius.
Iš Kupiškio krašto kilęs lietuvių kalbininkas, vertėjas, pedagogas, gydytojas Jurgis Šlapelis (1876-1941) ir jo sutuoktinė, vilnietė knygininkė, knygų leidėja, pirmojo lietuviško knygyno Vilniuje steigėja, pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ pirmoji atlikėja Marija Piaseckaitė-Šlapelienė (1880-1977) paliko labai ryškius pėdsakus kultūriniame bei visuomeniniame gyvenime.
M. ir J. Šlapelių muziejuje saugomi archyviniai dokumentai pasakoja apie Vilniuje organizuotus slaptus lietuviškus vakarėlius, pavadintus „arbatvakariais“, kurie buvo skirti ne arbatėlei gerti, bet kelti tautinę dvasią, puoselėti lietuvybę, skatinti tautiečių patriotiškumo jausmus.
E. Tulevičiūtės, K. Sipario ir kitų entuziastų iniciatyva buvo įkurtas „Arbatvakarių“ teatras ir pradėti kurti spektakliai, kurie rodomi autentiškose erdvėse: muziejuose, dvaruose, žymių žmonių tėviškėse.
Artimiausiuose šio teatro kūrybiniuose planuose – sukurti spektaklį, skirtą rašytojui, visuomenės veikėjui, kanauninkui J. Tumui-Vaižgantui ir, žinoma, tą spektaklį parodyti ne kur kitur, o Vaižganto gimtajame krašte.
Pasak E. Tulevičiūtės, tokiam spektakliui-arbatvakariui idealiausia vieta būtų Malaišių kaimas, kur Tumų Juozukas gimė, augo, kur dar ir dabar daug kas čia šį klasiką primena. Tam labai tiktų ir populiarus, gausiai lankomas, rugsėjo mėnesį organizuojamas respublikinis renginys Vaižgantinės.

Pasak Vaižganto krašte apsilankiusių svečių, jei viskas gerai seksis, jau ateinančiais metais „Arbatvakarių“ teatro repertuare turėtų atsirasti spektaklis apie Vaižgantą.
Svečiai iš sostinės domėjosi Kunigiškių muziejuje sukaupta gausia medžiaga apie Juozą Tumą-Vaižgantą, jo atminimui išleistomis knygomis, o muziejininko Vytauto padovanoti kompaktiniai diskai su svėdasiškio, šviesaus atminimo teatro, kino ir televizijos aktoriaus Ferdinando Jakšio suvaidintu išeivijos dramaturgo Kosto Ostrausko sukurtu monospektakliu „Vaižgantas“ jiems buvo be galo malonus siurprizas. Mat arbatvakarių kūrėjai labai norėjo išgirsti svėdasiškių šnektą, pajusti, kaip kalbėjo Vaižgantas, o aktorius F.Jakšys ją labai taikliai monospektaklyje perteikė.
Muziejuje E. Tulevičiūtės ir K. Sipario laukė dar viena maloni staigmena. Jie galėjo apžiūrėti ir prisiliesti prie svėdasiškio kanklių meistro Juozo Lašo sumeistrautų kanklių, kurios priklausė dr. Almai Gudonytei (1930 – 2010) – pedagogei, edukologei, muziejininkei, mokslininkei, kilusiai iš Svėdasų krašto, Narbūčių kaimo. Ji buvo viena iš Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus kūrėjų ir pirmoji šio muziejaus direktorė.
Baigus Svėdasų vidurinę mokyklą, jai kankles padovanojo tėtis Rapolas Gudonis. Šis muzikos instrumentas Almą lydėjo ir studijų metais, ir įvairiose šalies vietovėse mokytojaujant, ir Vilniuje, įsitraukus į šviesuolių Šlapelių muziejaus steigimo veiklą. Almai Gudonytei atgulus amžinojo poilsio gimtųjų Narbūčių kapinaitėse, kankles Svėdasų krašto muziejui padovanojo jos brolis Albinas Gudonis.