Tvirtas kalvis ir šaunus pasakotojas Albinas Žėbuolis.
Jei norite pažinti kietą senį, reikia susitikti su Albinu Žebuoliu. Nors jau devyniasdešimtuosius gyvenimo metus pradėjęs, nors gyvenimo niekuomet nelepintas, bėdų nesugniuždytas, dar tvirtas vyras apie pasaulį nuo pat Smetonos laikų pabaigos iki šių dienų pasakoja: kur reikia – pasidžiaugia, kur reikia – papeikia.
Kaimas prie vieškelio
Gimė Naujasodės kaime, kuris susitvėrė iš dvarų gavus ūkininkams žemės praeito amžiaus pradžioje. Pamena dar prieš karą ties kryžkele buvusią lentelę su užrašu, kiek kaime yra kiemų ir gyventojų. Amžiams bėgant, nors labai skaudu, kaimo neliko. Tik laukų laukai, kuriuose žinančio akis atranda buvusių sodybų, praėjusių ir istoriniuose virsmuose ištirpusių gyvenimų ženklus.
Žemės tėvelis turėjęs labai nedaug, bet duonos pakako. Laikydavo arklį, karvutę, avių, paukščių – visko, ko reikia. Ūkio darbus nudirbęs, tėvelis nuo ryto iki vakaro triūsdavo kalvėje. Kaustydavo ratus, roges, remontuodavo įvairius padargus, smailindavo noragus, nemažai litų ,,užkaldavo“, nors nebuvo brangininkas. Kiek ūgtelėjęs, Albinas taip pat kalvėje ėmė sukinėtis: griebdavo kalti, dumples dumti. Pokariu, būdavo, užėję skrebai vis pastotin ko nors vežti su vežimu pavarydavo. Kartą važiavo visa gurguolė, gal 17 skrebų, tai miške netoli Čekonių pašaudė partizanai ir Albino vežime važiavusius du skrebus – Bražiūną ir Urbonavičių – nušovė. Kolchozų pradžioj labai buvo nelengva: nors per metus išdirbdavo net 600 darbadienių, uždarbis tebūdavo vienas maišas avižų ir vienas rugių. Vežti prievolei grūdus į Anykščių stotį – romantiška ir keista. Romantiška būdavo ir naktimis iš ražienose į gubas sutatytų pėdų prasikulti grūdų. Kitaip badas būtų buvęs, tad kombinavo visi. Vyresnis brolis mokslų griebėsi – sumanus vyras buvo: pradėjęs prekybininko karjerą kaip paprastas kaimo krautuvėlės pardavėjas, galiausiai visai kooperatyvo prekybos sistemai vadovavo.
Albino odisėja
Darbai namuose, kolchoze, kariuomenė ir daug kam gyvenimus stipriai pakeitęs vis besiplečiantis Anykščių statybinių medžiagų kombinato cechas – plytinė Rubikiuose – tokia Albino to meto gyvenimo geografija.
Kaip žinoma, šiokios tokios plytų gamybos užuomazgos buvo jau prieš Antrąjį pasaulinį karą, vokietmečiu. Pokario metais sovietų valdžia nutarė šioje vietoje plytų ir visokių kitokių gaminių iš molio gamybą plėsti, mat netoliese, gal už trijų kilometrų, Tilvykų kaime, aptiko didžiulius puikiausio molio klodus. Didžiulis plotas, gal apie dešimt hektarų, kuriame, nustumdžius vos pusmetrį juodžemio, atsiverdavo puikiausio, be jokių priemaišų, raudonojo lipnaus kaip sviestas molio klodas. Pasak A. Žebuolio, gal pustrečio metro – raudonas molis, o giliau – dar geresnės kokybės juodasis molis. Kasdavo jį ekskavatoriumi – ant bėgių judančiu 30 kaušų įrenginiu. Gabendavo traukinuku su dyzeliniu DT 54 varikliu, tempiančiu po dešimtį dešimt tonų talpinančių vagonų. Darbas vykdavo dviem pamainom – per aštuonias valandas traukinukas pirmyn – atgal sulakiodavo 6 – 8 kartus. Molį maišydavo su smėliu, išminkydavo, po to formuodavo plytas. Kiek padžiovintas lauko džiovyklose, kišdavo į krosnis – išdegdavo. Krosnys pradžioje buvusios paprastos, o vėliau sunkiai perprantamos nemačiusiam – našios žiedinės krosnys. Tunelinėse krosnyse vienu metu degdavo 32 vagonėliai plytų. Karštį palaikydavo skystu kūru kūrenamos krosnys. Kol buvo nebrangus, tai nieko, tačiau kuomet kaina pakilo, tuoj pat susvyravo gamybos kaštai. Plytas formavo, ekskavatoriumi kasdavo, kraudavo į nedidelio traukinuko vagonus molį, dardėdavo tie…
Darbuodavosi ir dirbtuvėse, nors žiemą darbo sumažėdavo. Remontuodavo techniką, net liedavo įvairias detales, pvz., babitinius guolius.
Gyvenimas virė: daugybė darbininkų, biblioteka, kultūros namai, saviveikla. Visi jauni, linksmi, energingi. Šokiai, vakaronės, kinas. Didžiuliai tiems laikams atlyginimai – eilinis plytų dėliotojas gaudavo visus du šimtus. Klasika. A. Žebuolis ir visus tris šimtus užkaldavo. Pasiutę pinigai, bet kur visi jie pradingo? Tiesa, šį tą nusipirko, pasistatė iš tos pačios gamyklos plytų nemenką namą. Tad paklaustas apie laisvalaikį, pramogas, pašnekovas pažymėjo, kad kelerius metus ,,pramogavo“, taip sakant, visą laisvalaikį praleisdavo prie namo statybos. Vienu metu turėjo laivelį, tai išplaukdavo į ežerą. Su žmona, su sūnum… Dar smagiau būdavo minima Statybininko diena. Visi susirinkdavo Pertako saloje: žmonių gal trys šimtai – dainuoja, šoka, groja, linksminasi prie bufeto. Brolis, ,,Puntuko“ restorano direktorius, atsiųsdavo dvi autoparduotuves, prikrautas dėžių su alumi, vynu, degtine, užkandžiais. Visus tuos metus ir kalvystės nepamiršo.
Kalvės magija
Beveik į devintą dešimtį nelengvų metų įsiritęs senolis šypsosi. Mat paklausiau, kaip dabar jam gyvenimas patinka. Su švelnia šypsenėle lūpose pratarė: ,,Jeigu ne Gorbačiovas, būt būvys kamunyzmas“…
Apie visokias šventes, suėjimus paklaustas, vyras mįsligai prisimerkia. ,,Nebenuveinu“, – sako, bet primena, kad, kaip kalvystės meistras, būdavo nuolat pagerbiamas Arklio muziejaus šventėse, kaip vyriausias, garbingiausias… Kieme užsilikusi įranga kumeliui įsprausti, kad nesimuistytų bekaustomas, kad jo koją būtų lengva palenkti, vinimis pasagą prie kanopos nago pakraščio prisegti.
Daug gyvenime matyta. Nustebino karo metais vokiečiai: jų patrankas tempė didžiuliai arkliai su nupjautomis uodegomis. Toniniai. Dabar panašių teko matyti Arklio muziejuje per šventę, belgiški. Jų kanopos kaip ,,patelnios“ – jei paprastam pakaustyti užtenka 8 uknolių, tai šitam reikia šešiolikos.
Per karą darydavo tuos uknolius, kaldavo iš 8 milimetrų storio vielos, veždavo į Utenos turgų. Ten tik paduok – ūkininkai kaipmat išperka. Padaręs ir pardavęs tais nelengvais laikais tokių pasagvinių gal visą tūkstantį.
