Jūratės Uselienės vadovaujami kolektyvai garsina Lietuvos vardą ir užsienyje

Sąvokos, pavadinimai, pavardės padeda iš margo Lietuvos žemėlapio išskirti tam tikras vietas. Užtenka paminėti Puntuką, rašytojus Antaną Baranauską ar Joną Biliūną, aukščiausią Lietuvos bažnyčią ar Lajų taką, ir visi žinosime, kad kalba eina apie Anykščius.
O Anykščių kultūros centro liaudiškų šokių ansamblis „Gojus“ bei istorinių šokių studija „Baltoji pavana“ garsina ne tik Anykščių, bet ir visos Lietuvos vardą. Nenuilstanti šių kolektyvų vadovė Jūratė Uselienė sugeba šokiui suburti ir vaikus, ir net jų tėvus. Jie visi – tarsi viena didelė šeima: kartu repeticijose, festivaliuose, kelionėse.

Kolektyvo ir jo kelionių pradžia

Kitais metais šokių ansamblis „Gojus“ švęs jau 30-ąjį gimtadienį ir jam nuo pat įkūrimo pradžios vadovauja J. Uselienė. Ji pati – ne anykštėnę, čia po studijų Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultete atvyko 1989 m. Prieš tai kelis metus dirbo Klaipėdoje ir Širvintose. Tačiau jau daugiau 30 metų Anykščiuose gyvenanti ir dirbanti J. Uselienė ne kartą rajono valdžios buvo pastebėta ir įvertinta: 2006 m. jai buvo įteikta Anykščių T. Mikeliūnaitės kultūros premija, minint Lietuvos valstybės šimtmetį, ji buvo apdovanota „Šimtmečio anykštėno“ ženklu, o 2003 m. pavasarį Lietuvai aktyviai ruošiantis stoti į Europos Sąjungą, „Anykštos“ laikraštis organizavo europietiškiausio Anykščių krašto žmogaus rinkimus – J. Uselienė buvo išrinkta europietiškiausia Anykščių krašto moterimi.
Pirmasis J. Uselienės Anykščiuose  1989 m. suburtas tautinių šokių kolektyvas buvo „Voruta“, kuriame daugiausiai šoko vyresnio amžiaus žmonės. O jau 1991 m. atsirado „Gojus“ – jaunimo šokių kolektyvas. Į pirmąją repeticiją, pasak J. Uselienės, per dešimt moterų ir merginų ir tik vienas vaikinas.
Vos susikūręs „Gojus“ pradėjo draugauti su šokėjais iš Maduonos (Latvija), nuo šio Latvijos miesto ir prasidėjo „Gojaus“ kelionės po pasaulį. Paklausta, ar mūsų kaimynų šokiai labai skiriasi nuo lietuvių liaudies šokių, J. Uselienė sako, kad kiekviena šalis turi tik jai būdingus šokius, tačiau netrūksta ir panašumų. „Dar pastebėjau ir tai, kad latviai šoka daug daugiau nei mes, ten atrodo, kad šoka visi“, – sako „Gojaus“ vadovė.
„Gojus“ kūrėsi sudėtingu laikotarpiu – Lietuvos nepriklausomybės aušroje, kai daugelis stiprių kolektyvų buvo naikinami, tad šiam kolektyvui buvo svarbu ne tik išlikti, bet ir demonstruoti kuo profesionalesnį šokį. „Stengėmės šokti. Kad pasitikrintumėme savo gebėjimus, ne kartą dalyvavome profesoriaus Juozo Gudavičiaus tautinių šokių kolektyvų konkurse „Klumpakojis“, kuris vyksta kas dveji metai, ir du kartus iš eilės pelnėme pirmąsias vietas“, – pasakoja „Gojaus“ vadovė.  

Buvusių narių nebūna – visi savi

Tautinių šokių kolektyvo pavadinimas irgi simboliškas. „Gojus – pati gražiausia miško vieta, kurioje auga nuostabiausi medžiai ir augalai, žydi gražiausios gėles, kur galima išgirsti pasakiškais balsais čiulbančius paukščius. Tokie pat spalvingi ir skirtingų charakterių yra kolektyvo nariai:
moksleiviai ir įvairių profesijų bei išsilavinimo žmonės, norintys išsiskirti ir išlaikyti savo tautiškumą skubančioje ir sparčiai modernėjančioje visuomenėje“, – sako J. Uselienė.
„Gojus“ iš tikrųjų vienija kartas – kolektyve šoka ne tik tėvai, bet ir jų atžalos. Net išvažiavę studijuoti į kitus miestus jaunuoliai dažnai grįžta į Anykščius, į šokių repeticijas. „Ne visi visada gali atvykti į repeticijas, vieni prie kolektyvo prisijungia kelionių metų, kiti kartu ruošiasi dainų šventėms. Bet pas mus buvusių narių nėra – visi savi, visi laukiami“, – apie savo kolektyvą kalba vadovė.

„Gojaus“ kelionės po egzotiškiausias šalis

„Gojus“ kaip nė vienas kitas Anykščiuose susibūręs šokių kolektyvas išmaišė ne tik Europos šalis,
bet pažino ir egzotiškąją pasaulio pusę – Nepalas, Indonezija, Jordanija, Peru. „Kvietimų ir galimybių išvažiuoti yra tikrai nemažai, tačiau mes atsirenkame, kur dalyvauti. Vengiame komercinių festivalių, nes turim visokios patirties. Mums svarbu ne tik gerai pašokti, bet ir per šokį atkleisti mūsų šalį, jos savitumą, grožį. O Lietuva labai graži… Tai suprantam grįžę iš kelionių“ – sako šokių kolektyvų vadovė J. Uselienė. 
Beje, 2017 m. lankydamiesi Peru, „Gojaus“ kolektyvas ne tik demonstravo savo šokių programą, bet turėjo laiko pasižvalgyti ir po šią egzotišką šalį. Jie taip pat buvo pakviesti į priėmimą Parlamento rūmuose. O Kovo 11-ąją, nors ir būdami toli nuo Lietuvos, Peru sostinėje Limoje, pakėlė Lietuvos trispalvę.
Na, o šių metų pradžioje „Gojus“ vyko į ne mažiau egzotišką šalį – Katarą, kur dalyvavo tarptautiniame šokių festivalyje.

Katare susitiko ir su ten gyvenančiais lietuviai

Grįžę iš Kataro „Gojaus“ šokėjai buvo pilni įspūdžių, kuriais mielai dalijosi su anykštėnais. Štai viena iš šokėjų Ugnė Genytė pasakojo: „Vasario 8-16 dienomis, AKC liaudiškų šokių kolektyvas ,,Gojus“ ir istorinių šokiu studija „Baltoji pavana“ lankėsi Katare, kur vyko  tarptautinis folkloro fetivalis. Į kelionę išvyko 15 šokėjų. Šokėjai buvo pakviesti į Kataro sostinę Dohą. Pirmosiomis savo kelionės dienomis, kolektyvas aktyviai leido laiką ir susipažino su artimųjų rytų kultūra bei tradicijomis. Kataras šokėjus nustebino ne vien savo unikaliais pastatais ir istorinio, kultūrinio paveldo paminklais, bet ir švara bei griežtais įstatymais. Kelionės metu „Gojaus“ kolektyvas  taip pat susitiko su Katare jau  penktus metus gyvenančiais lietuviais Egle Urbonavičiūte ir Valdemaru Valučiumi, kurie labai jaukiai priėmė ir papasakojo daugiau apie savo gyvenimą šioje nuostabioje šalyje. Festivalio metu „Gojus“ paliko didelį įspūdį ne tik žiūrovams, bet ir organizatoriams. Visi liko sužavėti, šokėjų pasirodymu ir tautinių bei istorinių šokių kostiumais“.

„Gojiečių“ pasirodymą transliavo ir vietinė televizija

Itin išsamiai apie kelionę į Katarą papasakojo Vilmantas Jasiukonis: „Anykščių kultūros centro liaudies šokių kolektyvas „Gojus“ ir istorinių šokių studija „Baltoji pavana“ svečiavosi tolimajame Katare, kur dalyvavo 4-ame įvairių kultūrų folkloro festivalyje. Į kelionę, vadovaujami Jūratės Uselienės, išvyko 15 šokėjų. Po ilgo skrydžio, su persėdimu į kitą lėktuvą Stambule, šokėjus pasitiko 2014 metais atidarytas Hamado oro uostas Kataro sostinėje Dohoje. Nuo pirmų akimirkų krito į akis išdailinta aplinka su šiai turtingai šaliai prideramu prabangos prieskoniu. 
Iki koncertinių pasirodymų buvo likę kelios dienos, tad laikas buvo išnaudotas aktyviai pažinčiai su šios šalies kultūra, tradicijomis, žmonių gyvenimo būdu, architektūra. Į Katarą atvykome ne vasaros laikotarpiu, tad svilinančio 40 laipsnių karščio išvengėme. Net buvo diena, kad apsisaugot nuo žvarboko Persijos įlankos vėjo, teko prisiminti ir lagaminuose turimas striukes. 
Kiekviena diena, kiekviena valanda praleista Katare buvo pilna įspūdžių ir nuostabos. 
Benjaminas Franklinas yra pasakęs, kad gyvenime negalima išvengti dviejų dalykų – mokesčių ir mirties. Jis tikriausiai nebuvo Katare. Mat čia katariečiams, kurių yra apie 250 tūkst., 2,8 mln. gyventojų turinčioje šalyje, mokesčių mokėti nereikia! Turtingiausia pasaulio valstybė padengia gydymo, elektros, vandens ir kitas komunalines paslaugas. Sakoma, jog nemokamai universitete išsilavinę Kataro jaunuoliai gali rinktis iš 20 tiesiog puikių darbo pasiūlymų. Kataras 1940 metais atrado įspūdingus naftos ir gamtinių dujų rezervuarus. Tai viena iš greičiausiai besivystančių ekonomikų pasaulyje ir turtingiausia pasaulio valstybė pagal bendro vidaus produkto dalį gyventojui“.
„Apie tokius faktus ir kitokią gyvenimo šioje prabangioje šalyje specifiką daug pasakojo jau penktus metus čia gyvenanti ir dirbanti lietuvių šeima Eglė ir Valdemaras. Beje, Eglė yra profesionali muzikantė, grojanti smuiku, o Valdemaras – kineziterapeutas ir atsakingas už Kataro lengvaatlečių sportinę formą. Jie padėjo anykštėnams orientuotis ir geriau pažinti šalį, rekomendavo lankytinas vietas ir pramogas. Vienai iš jų neatsispyrėm, – tai ekstremalus pasivažinėjimas visureigiais po Kataro smėlio kopas. Adrenalino dozė buvo garantuota kiekvienam. 
Nuostabą kėlė stiklinių dangoraižių ir kitų architektūrinių šedevrų savitumas ir prabanga, kuri ypač išryškėja į miestą atslinkus sutemoms ir įžiebus apšvietimui,- pasijunti lyg būtum fantastiniame pasaulyje. Ne mažesnę nuostabą kelianti aplinkybė – beveik tuščios gatvės. Tai neįprasta tankiai gyvenamam miestui. Net prabangus tik prieš metus baigtas statyti metro – apytuštis. Dohoje pėsčiomis beveik nevaikštoma. Vietiniai gyventojai važiuoja automobiliais, kurių prabangumas kelia ne mažesnę nuostabą, nei architektūra. 
Katare egzistuoja Šariato teisė, kuri yra pakankamai griežta ir draudžia daugelį vakaruose įprastų kasdieninio gyvenimo atributų. Anykščių šokėjams pirmą dieną nuėjus į paplūdimį ir pabandžius nusirengti iki mums įprasto kuklaus nuogumo, nedelsiant prisistatė tamsiaodė vietinės moralės sergėtoja ir padarė pastabą, jog taip elgtis nedera. Vartoti alkoholį draudžiama visur, išskyrus prabangius viešbučius ir licencijuotas kavines. Už alkoholio vartojimą viešose vietose arba nesantuokinius seksualinius santykius Katare yra skiriami net išplakimai, kuriuos kartais patiria ir užsieniečiai. 
Katare egzistuoja absoliuti monarchija. Tarptautinės organizacijos pripažįsta, jog žiniasklaida Katare nėra laisva. Pavyzdžiui, žurnalistai, norėdami ką nors rašyti apie šalies vadovą, privalo gauti jo rašytinį leidimą. 
Katarietės moterys laikosi tradicijų ir dėvi pilnai juodą aprangą, išsiskiria tik prabangiais batais ir rankinėmis. Šariatas leidžia vyrams poligamiją, tad katariečiai vyrai gali dėmesį dalinti kelioms moterims. 
Ypač įspūdingi Kataro nacionalinės kultūros ir kiti muziejai, kuriuos taip pat buvo galimybė aplankyti. Eksponatai, kurie turi sąsajų su Kataro istorija ir kultūra, supirkti  iš daugelio šalių. Kai kurie jų siekia XI-XII a., o jų vertė sunkiai įsivaizduojama…   
Koncertai vyko vasario 13 ir 14 dienomis. Šokėjams buvo skirta didelė balto marmuro arena, savo architektūra kažkuo primenanti senovės Romos Koliziejų. Net daug mačiusiam Anykščių „Gojui“ tokie gabaritai ir apimtys sukėlė nerimą. Tačiau prieš koncertą scena buvo kiek transformuota, t. y. padengta kilimine danga, pastatytos dekoracijos. Sužavėjo didelis plazminis ekranas, kuriame prieš koncertą žiūrovams buvo trumpai pristatyta Lietuva ir anonsuotas šoksiantis kolektyvas. Sužavėjo, šviesos, dūmų ir kiti efektai. Koncertai praėjo pakilia nuotaika, sulaukta ypatingo palaikymo iš vietos lietuvių bendruomenės: šokant apima ypatingas jausmas, kai tolimajame Katare žiūrovų tarpe plevėsuoja Vytis, ar mūsų trispalvė! Beje, Anykštėnų pasirodymas buvo transliuojamas ir per vietinę televiziją“ – pasakojo šokėjas.