Buvęs Svėdasų agronomas Kazimieras Tamošiūnas tebėra kupinas energijos ir kūrybinių sumanymų ir išėjęs į pensiją ėmėsi tapybos.
Svėdasų bibliotekos dailės galerijoje atverta Kazimiero Tamošiūno piešinių paroda. Jau brandžiame amžiuje menu susidomėjęs guvus ir smalsus aukštaitis pradėjęs piešti palengva tobulėja ir džiugina save bei aplinkinius vis naujais paveikslais. Galerijoje eksponuojama daugiau nei trys dešimtys įvairios tematikos spalvingų garbaus amžiaus dailininko darbų.
Nors jau aštuoniasdešimt dvejų sulaukęs, K. Tamošiūnas tebėra guvus, istorija bei daugybe kitų dalykų besidomintis žmogus. Kilęs iš Naujasėdžio kaimo Salų parapijoje, baigęs pradžios mokyklą Punkiškiuose, toliau mokėsi Svėdasų progimnazijoje. Ten patyrė tokį nutikimą. Kartą atvykęs mokiniams paskaitos apie žmogaus kilmę skaityti kažkoks žymus ateistas. Jis ir pradėjęs pasakoti apie žmogaus kilmę iš beždžionės. Kaip pasakojimo teisingumo pavyzdį pateikė žirafą, kurios, kaip ir žmogaus, kakle yra septyni slanksteliai.
Kazimieras, augęs pamaldžioje šeimoje ir aplinkoje, būsimąjį vyskupą Juozą Tunaitį pažinęs, neiškentė ir garsiai, „drūtu“ balsu, iš salės pakraščio užklausė, kiek slankstelių turįs paskaitininkas. Išsišokimas, skandalas. Mokytojai susirūpino paauglio perauklėjimu – užsakė rusišką žurnalą „Pionier“, kad nuolat skaitytų, ir privertė rašyti laiškus rusams, dalyvaujantiems Arkties ekspedicijoje. Teko po kelis kartus perrašinėti tuos laiškus, tad gerai pramoko rusų kalbą, o aštuonias klases baigęs sugrįžo arčiau namų – Dviragio ežero saloje įsikūrusio bažnytkaimio dvaro rūmuose veikusioje Žemės ūkio mokykloje baigė agronomijos mokslus.
K.Tamošiūną sulaukusį pilnametystės pašaukė į sovietinę kariuomenę. Tarnavo Ukrainoje. Sumanus lietuvis didesnę, bene pusantrų metų tarnybos dalį praleido nesunkiai – buvo paskirtas viršila. Sekmadieniais kareivėlius išleisdavo į miestą, tai nukeliavo iki Kerčės, kur buvo eksponuojami Aivazovskio paveikslai. Sugrįžęs aukštojo mokslo studijas baigė Žemės ūkio akademijoje, o siekdamas dar daugiau žinių neakivaizdžiai studijavo Maskvos K. Timiriazevo žemės ūkio akademijoje – gilinosi į sodininkystės pedagogiką.
Dešimtmetį K.Tamošiūnas darbavosi dėstytoju Salų žemės ūkio technikume, kur studijavo daugybė mokslų stokojančių kolchozų pirmininkų. Po to dirbo agronomu Svėdasų ūkyje, šiek tiek gyveno Anykščiuose, čia užaugo trys jo vaikai. Po žmonos mirties išvyko gyventi į Vilnių, nes dar kartą vedė. Prieš kelerius metus vėl liko vienišas ir 2020 – aisiais vėl sugrįžo gyventi į miestą prie Šventosios.
Menu domisi nuo pat vaikystės, tačiau piešti ar ką kita kurti vis nebūdavo laiko: sulaikydavo šeimos reikalai, rūpesčiai dėl artimųjų, giminaičių, sunkiai sergančios žmonos slaugymas.
Tapęs pensininku, dar gyvendamas sostinėje, kelerius metus lankė dailės pamokas Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universitete, dvejus metus lankė J. Vienožinskio dailės mokyklos senjorų mokytojos Aldonos Jankauskienės klasę. Iš pradžių liejo monotipijas, o įsidrąsinęs ėmėsi ir teptuko. Anykščiuose tobulėjo ir vis daugiau noro bei drąsos kurti įgijo mokydamasis Kūrybos mokyklos suaugusiųjų grupėje ir padedamas mokytojų – dailininkės Skaidrės Keibienės ir Dalios Gilienės. Nuoširdus, savitai pasaulio grožį jaučiantis žmogus vis dar žavisi N.N Rericho, I. Glazunovo, I. Aivazovskio, M. K. Čiurlionio, K. Šimonio, K. Šklėriaus ir kitų meistrų kūryba. Jau yra sukūręs arti šimto paveikslų. K. Tamošiūno darbai ne kartą eksponuoti ne tik parodų salėse, bet ir virtualiosiose erdvėse.
Svėdasuose eksponuojamuose darbuose mistinės simbolikos persmelkti vaizdai: gamta – paukščiai, paukšteliai, pasakų karalysčių atspindžiai, primenantys K. Šimonį ar M. K. Čiurlionį, ryškiomis spalvomis spindintys kalnai, tarsi kylantys iš Rericho darbuose užkoduotų simbolių. Net nežinia, kaip pavadinti šiuos tapybos darbus, kuriai technikai ar krypčiai priskirti, tačiau darbai nuotaikingi, skleidžiantys gerąją energiją ir, matyt, gerokai pasukęs galvą net ir rimtas menotyrininkas tiksliai nepasakytų, kokio jie stiliaus.
