Mokytojauti grįžo į savo mokyklą

Eglė Leonovaitė Kavarsko pagrindinėje mokykloje-daugiafunkciame centre moko matematikos.
Mokytojaujanti toje pačioje mokykloje, kurią pati yra baigusi, Eglė sako, kad per likimo iššūkius pasirinkta pedagogės profesija gali ją lydėti visą gyvenimą.

Buvo „tiksliukė“

E. Leonovaitė gimė Anykščiuose, 2017 metais baigė mokyklą Kavarske.
Eglė turėjo polinkį į tiksliuosius mokslus: „Matematika, chemija, fizika yra tie mokslai, kurie man visada sekdavosi ir patikdavo. Prisimenu, kokioje aštuntoje ar devintoje klasėje aš sakiau „Būsiu matematikos mokytoja“.
Eglė aktyviai dalyvaudavo rajoninėse bei respublikinėse olimpiadose ir konkursuose. „Iš visų konkursų įsimintiniausias buvo mintino skaičiavimo konkursas „Matmintinis“, kuriame pradėjau dalyvauti nuo 2014 metų ir tęsiau iki tol, kol jis buvo rengiamas. Pradėjau vykti į tarptautinius finalus: 2014 metais – Estijoje, 2015-aisiais – Latvijoje, 2016-aisiais – Slovėnijoje, 2017-aisiais – Lietuvoje, 2018-aisiais – Ukrainoje. 2019 metais konkursas nevyko, 2020-aisiais buvo organizuotas nuotoliniu būdu. Kiek kartų buvau prizininke, net neskaičiavau, bet Lietuvos finaluose visada būdavau tarp pirmos-šeštos vietų, nes būtent tų vietų laimėtojai keliaudavo į tarptautinius finalus“, – pasakojo E. Leonovaitė.

Pedagogika – gretutinės studijos

„Vis dėlto dvyliktoje klasėje aš supratau, kad ši specialybė labai sunki, o vaikai… Todėl baigusi mokyklą, apie pedagogines studijas net negalvojau“, – šypsojosi mokytojos darbą dabar sėkmingai dirbanti E. Leonovaitė.
Baigusi mokyklą, Eglė įstojo į Aleksandro Stulginskio universitetą (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija), pasirinko žemėtvarkos specialybę. Tuo metu vyko universitetų jungimas, todėl ji turėjo galimybę rinktis gretutines pedagogikos studijas.

„Jau tada sakiau: „Pedagogika manęs nepaleidžia“. Nusprendžiau pabaigti šias studijas – gal kada nors prireiks… Jau bebaigdama žemėtvarkos magistrantūros studijas, dirbau samdomame darbe, kur žinojau, kad teks iš jo išeiti. Ir, kaip sakoma, jei užsidaro durys, atsidaro langas. Taip nutiko ir man, nes sulaukiau Kavarsko mokyklos direktorės Loretos Daugėlienės skambučio ir pasiūlymo būti matematikos mokytoja“, – pasakojo E. Leonovaitė.
„Svarsčiau: kodėl gi nepabandyti? Nesiseks – išeisiu. Taip ir atsiradau savoje mokykloje, tik jau nebe mokinės, o jau mokytojos pozicijoje“, – pasakojo Eglė apie grįžimą į jai savą ir mielą ugdymo įstaigą, kur šiuo metu ji moko penktos, šeštos ir devintos klasės mokinius.

Reikia priminti, kad esame pamokoje

„Man, kaip jaunai, be patirties mokytojai, yra sunku, nes reikia pasukti galvą, kaip išdėstyti temą aiškiai, suprantamai, reikia daug ruoštis, bet kartu ir galvoju, kokias užduotis duoti mokiniams, kad matematika būtų įdomi, – pasakojo E. Leonovaitė.
,,Pati nesu griežto būdo žmogus, todėl ir negalėčiau pamokų vesti griežtai. Su mokiniais stengiuosi būti draugiška. Aišku, jiems mane lengviau priimti kaip žmogų, nes pati esu iš tos kartos, kuri naudojasi skaitmeninėmis technologijomis, ir vaikai mane gali rasti tuose pačiuose socialiniuose tinkluose. Kartais galime kartu su mokiniais pasijuokti iš kokių interneto „juokelių“. Aišku, tai turi privalumų, bet yra tame ir minusų, nes mokiniai kartais per daug atsipalaiduoja ir reikia priminti, kad esame pamokoje ir turime dirbti“, – paklausta, kaip sekasi dirbti su vaikais, pasakojo mokytoja.

Mokytoja pabrėžė, kad ypač sudėtinga dirbti, kai reikia integruoti specialiųjų ugdymosi poreikių mokinius: „Reikia atrasti ryšį, reikia suprasti priežastį, kodėl jis šiandien neramus, o kitą dieną jo tarsi ir nėra klasėje… Bet viskas įveikiama per laiką. Ir kartais tos mažos sėkmės pedagoginiame darbe – kaip įkvėpimas ieškoti savo kelio mokytojo specialybėje.“
E. Leonovaitė – jauniausia mokytoja Kavarsko mokykloje: „Kavarsko mokykloje pedagogų amžiaus vidurkis niekuo nesiskiria nuo valstybės vidurkio, jis yra 50–60 metų. Esu jauniausia mokytoja savoje mokykloje.“
Ar Eglė įsivaizduoja save ir ateityje dirbančia mokytoja?

„Kol kas – tikrai ne, bet nieko nėra pastoviau už laikiną, todėl nežinau, kaip gyvenimas pasisuks: gal pasibaigus mokslo metams sakysiu „sutinku dar vienerius metus“, o po kitų – dar vienerius, ir taip liksiu“, – šypsojosi mokytoja.
Pasiteiravus, ar jaunam žmogui pakanka pedagogo algos, Eglė sakė: „Mokytojo alga nėra viena mažiausių, tad išgyventi iš jos galima, tačiau aš pati neįsivaizduoju savęs dirbančios tik vieną darbą. Gyvenu su tėvais, kurie ūkininkauja, todėl padedu jiems. Vasarą būnu ne tik daržovių augintoja, bet ir jų pardavėja. Taip pat socialiniuose tinkluose užsiimu rinkodara. Niekada neatsisakau naujų patirčių“.

E. Leonovaitė – buvusi „Anykštos“ jaunųjų žurnalistų mokyklos narė, lankiusi šią mokyklą beveik dvejus metus.
„Labiausiai įsiminė naujos pažintys, – prisiminė „Jaunųjų žurnalistų mokyklą“ Eglė. – Gal tiesiogiai įgytų žinių nepanaudojau publicistinio stiliaus straipsniams rašyti, bet tenka rašyti įvairius tekstus socialinei medijai – todėl žinios ir įgūdžiai praverčia.“

Susiduria su iššūkiais

Kodėl jauni žmonės dabar beveik nesirenka pedagoginių studijų, ypač – tiksliųjų mokslų? – klausėme Eglės nuomonės.
Pasak mokytojos Eglės, tikriausiai pagrindinės priežastys yra mokiniai, jų elgesys, taip pat ir mokytojų protestai dėl atlyginimų.

„Jie girdėjo apie nepakankamai aukštus mokytojų atlyginimus. Jaunimas stebi, kaip mokytojai dirba, kiek reikia įdėti darbo, kad suvaldytų dideles klases… Todėl retas kuris drįsta rinktis emociškai sunkią ir „mažai“ apmokamą profesiją. Tikslieji mokslai visada buvo sunkūs, paskutinių kelerių metų matematikos egzamino rezultatai patys kalba už save… Jau sunku rasti, kas rinktųsi pedagogo kelią, o kad mėgtų tiksliuosius mokslus, – dar sudėtingiau“, – kalbėjo E. Leonovaitė.
Temai pakrypus apie tai, kad niekam ne paslaptis, jog daugelis mokinių nori ištisai lindėti telefonuose, mokiniai rūko, išbando narkotikus, Eglė teigė, kad neretai jaunas pedagogas galvoja, kad mokykloje galės pakeisti įsisenėjusias problemas, bet su laiku supranta, kad tai – neįmanoma:

„Būna įvairių situacijų, kurios paliečia emociškai, turi išmokti nuo jų atsiriboti ir suprasti, kad tai yra tik darbas, nors ir dirbi su vaikais. O mokiniai su specialiaisiais poreikiais ir lindėjimas telefonuose – tai yra problemos, su kuriomis nesusitvarko net ilgametę patirtį turintys mokytojai, todėl jaunam žmogui be patirties tai yra iššūkiai.
Dėl neleistinų vartoti medžiagų asmeniškai neteko susidurti, nes tai daugiau prižiūri klasės auklėtojai ir mokyklos administracija, policija nepraleidžia progos pravažiuoti pro mokyklos teritoriją. Bet mokiniai mato, kokios vietos yra stebimos, tad renkasi kitas“, – pasakojo mokytoja E. Leonovaitė.