Muzikantas Vytautas Šiaučiūnas per muziką dalijasi tuo, kas skauda, rūpi, kuo džiaugiasi.
Vytautas Šiaučiūnas – kavarskietis, bet jau virš 40 metų gyvenantis Anykščiuose. Jis – buvęs kultūros darbuotojas, muzikantas, aktyvus feisbuko Kavarsko grupės naudotojas ir įrašų autorius, savo dainomis neretai praskaidrinantis kavarskiečiams kasdienybę ir nevengiantis pašmaikštauti.
Užauginęs penkis vaikus, dabar džiaugiasi dideliu būriu anūkų. „Anūkų turiu 11, ir jau 5 proanūkiai auga“, – džiaugėsi dabar jau pensininkas Vytautas, sutikęs plačiau papasakoti apie savo kūrybinį kelią.
Baletas ir muzika
Vytautas Šiaučiūnas Kavarsko vidurinėje mokykloje mokėsi tik iki penktos klasės, nes pasirinko Čiurlionio meno mokyklos choreografijos klasę. „Baletas kažkaip savaime atsirado, kada mane mama nuvežė į Uteną – penktoką – stoti į muzikos profilį. Kadangi aš buvau lieknas ir gana fiziškai išsivystęs, tai komisija pasiūlė į Čiurlionkę. Taip tapau balerūnu. Mokiausi trejus metus, šokau dvylikoje spektaklių operoje. Paskui pradėjo skaudėti kairė koja, lankiausi pas gydytojus, bet mano choreografas Pelurytis patarė pereiti į muziką. Tą padariau po metų, įstojęs į Kauno Juozo Gruodžio muzikos technikumą (dabar – konservatorija)“, – pasakojo V. Šiaučiūnas.
Paklaustas, kas jam yra muzika, V. Šiaučiūnas atsakė: „Man muzika nėra nei amatas, nei verslas. Man ji visada buvo ir dabar yra menas. Saviraiškos menas. Per muziką dalinuosi tuo, kas man skauda, rūpi ir kuo aš džiaugiuosi. Ten yra visa jausmų paletė. Pasenęs tai supratau…“
Mokytojauti nepanoro
Vytautas yra pabandęs dirbti muzikos mokytoju, bet atvirauja – nepatiko. „Nepanorau toliau mokytojauti. Geriau jau penkis-šešis surinkti ir vadovauti. Persimečiau į meno stichiją, ir nenusivyliau“.
Taip pat V. Šiaučiūnas buvo gavęs paskyrimą į Panevėžį, aklųjų kombinate dirbo meno vadovu. Grįžo į gimtinę pas mamą. Maždaug 1975 metais Vytautas Šiaučiūnas dirbo Janušavos Kultūros namuose, užėmė direktoriaus pareigas. „Taip pat dirbau Kaimo kapelos vadovu. Dar turėjau ansamblį „Gintaras“. Muzikavo abu Sudeikiai: broliai Algis ir Stasys, taip pat Siciūnas Alvydas. Virginijus Karvelis prisijungė. Keitėsi veidai: vieni išėjo, kiti atėjo. Merginos buvo trys: dainavo Olga Kalinova (amžinąjį atilsį), Rita Arlauskaitė – rašytojo ir mokytojo Kęstučio Arlausko dukra, Sičiūnaitė, Elvyra Lakavičiūtė. Jaunimui daugiausia koncertuodavome. Pirmininkas Juozas Acus palaikė, pastatė naujus kultūros namus. Skirdavo lėšų aparatūrai nusipirkti“.
Iš kultūros centro – į Vyninę
Vėliau V. Šiaučiūnas darbavosi Anykščių Kultūros centre. „Bet ilgam darbui ten neviliojo tuometinė alga – tik 90 rublių. Be to, ir dėl Rimanto Budavičiaus išėjau. Aš toks savarankiškas, tai, matyt, nenorėdavau klausyti“, – šypsojosi Vytautas.
Tada Vytautas perėjo darbuotis į Vyno gamyklą, dirbo supirkėju. „Kažkiek sušlubavo sveikata. Įsidarbinau Vyninėje. Vaistų krūvos – bačkos, tai ir pasveikau“, – juokėsi pašnekovas.
Brangina senas nuotraukas
Pasidomėjus, iš kur Vytautas turi tiek senų nuotraukų, kur matyti senasis Kavarskas, pašnekovas atviravo, kad jos yra paties suieškotos internete, muziejuose ar pas žmones. „Aš negalėjau fotografuoti, nes dar ir gimęs nebuvau“, – šypsojosi Vytautas.
Kai beveik prieš 30 metų buvo parduotas jų namas Kavarske, ten į nežinią prapuolė šūsnis nuotraukų, sudėtų į stalčių. „Stalčius su visomis nuotraukomis man tada nerūpėjo, o vėliau pasimiršo. Ta ponia, kuri pirko namelį, mirė, o duktė gyvena Vokietijoje, Taip kad ir įeiti į namą nebeturiu teisės, o ir mes su ta dukra nepalaikome jokiu santykių, – pasakojo V. Šiaučiūnas ir tęsė: – Labai gaila, bet krūva tų nuotraukų kažkada yra gulėjusi šiukšlyne, kaip man vėliau pranešė tai pastebėjusi praeivė“.
Fotografuoja gimtąjį miestelį
Vytautas Šiaučiūnas vis fotografuoja Kavarską. „Fotografuoju jau senokai, kai tik įsigijau „Smena“ . Vaizdai iš drono tai toks kuriozas – man senokai padovanojo tą skraidantį daiktą, jis mažiukas ir vaikiškas, buvo tik pasidžiaugti. Praėjus kiek laiko, nutariau įsigyti rimtą skraidančią foto mašiną (droną). Nuo to laiko žaidžiu su įdomia perspektyva iš viršaus“, – teigė pašnekovas.
Paklaustas, kurios vietos Kavarske jam yra brangiausios, Vytautas šyptelėjo: „Kiek čia to Kavarsko yra? Mielos visos vietos. Dvi dainas esu parašęs apie Kavarską. Viena pavadinimu „Kavarskas“, kita – „Aš kavarskietis“. Abi buvo įkeltos į Kavarsko feisbuko grupę. Mielas, savas kampelis su nesėkmėmis ir džiaugsmais… Tai Kavarskas“.
Pirmoji meilė – Kavarsko mieste
Paklaustas, kokie ryškiausi prisiminimai apie Kavarską, pašnekovas įvardijo kelis dalykus: „Iš prisiminimų apie Kavarską – tik geri: puikioji mokytoja Stasė Kisielienė, draugai, nors ne daug, bet verti draugystės.
Pirmoji meilė ir pirmas pabučiavimas… Pirma mano meilė iš Kupiškio buvo. Atvažiuodavo pas kolūkio pirmininką svečiuotis. Maždaug būdamas 14 metų, jau išvažiavau iš Kavarsko. Po Čiurlionkės dar susitikdavom, bet Kaune sutikau kitą“.
Pasak pašnekovo, tėviškė visada lieka brangi vieta ir ten traukia grįžti. „Buvo labai gerai Kavarske. Miške bunkerius kasdavom, ten susiburdavom su draugais. Bet visi draugai išmirė. Liko daug pažįstamų, bet netikrų draugų. Dabar Anykščiuose, Žiburio gatvėje, priešais gyvena dukra, čia pat ir anūkas. Dažnai Kavarskan važiuoju.
Apsidairau – gal ką pafotografuoti. Kai be lapų, plikas Kavarskas, daugiau visko atvirai matyti. Žiemą vėl kitoks vaizdas“, – pasakojo Vytautas.
Palaiko ryšį su Utenos regiono muzikantais
Dabar V. Šiaučiūnas su muzikantais daugiausia bendrauja kompiuteriu, telefonu. „Susisiekiam. „Kaip groji? Kiek?“ – pagrindiniai mūsų pokalbių klausimai. Turim subūrę Utenos regiono muzikantų grupę. Ten yra muzikantų ir nuo Molėtų, ir iš Anykščių, Svėdasų. Darom kasmetinę šventę. Pasėdim, padainuojam. Be to, pakoncertuojame vestuvėse, baliuose.“
Paminės 50-ies metų „Gintaro“ jubiliejų
Ir dabar gyva populiariosios muzikos grupė „Gintaras“ – muzikantai iš Anykščių, Kavarsko ir iš Janušavos ruošiasi 50-ies metų veiklos jubiliejiniam koncertui. „Matyt, surengsim pavasariop koncertą. Mat sausio 19 dieną, lygiai prieš 50 metų, pirmą kartą ant scenos pasirodė jaunų žmonių ansamblis, vėliau pavadintas gražiu vardu „Gintaras“. Pas mane į butą susirenkame trise: aš, Algimantas Sudeikis, grojantis gitara, Algirdas Sičiūnas. Darau įrašus – pagal fonogramas koncertą darysim. Norim senesnių dainų klausytojams priminti. Sukviesim buvusius dalyvius – muzikantus. Bus toks prisiminimas“, – pasakojo V. Šiaučiūnas.
