Stasės Rulevičienės prie skulptūros, kuri puošė renginį „Visi savi“.
Budrių bendruomenės (Kavarsko sen.) namus puošia trijų skulptūrų, sudarančių „Šiaudinukų šeimą“, kompozicija. Kūrinio aukštis – 2,5 m. Per šių metų Jonines simboliškai įvyko trečiosios skulptūros – Kaziuko – krikštynos.
Šiaudinių skulptūrų autorė – į gimtąjį Budrių kaimą sugrįžusi gyventi menininkė Stasė Rulevičienė (mergautinė pavardė – Dzienaitė).
Viskas prasidėjo nuo moteriškos šiaudinės figūros
Vilniaus dailės akademijos absolventė, mokytoja ekspertė, tapytoja, keramikė, pynėja, S. Rulevičienė pedagoginį darbą dirbo net 52 metus, o išėjusi į užtarnautą poilsį, nesėdi rankų sudėjusi.
2020 metais dailininkė S. Rulevičienė, talkinant jos vyrui Ignui bei kaimo moterims, pagamino šiaudinę Jonę, bet šiaudinukei vienai buvo liūdna, ir po kurio laiko buvo sutvertas šiaudinis Jonas.
„Per šių metų Jonines simboliškai paminėjome krikštynas“, – kalbėdamas apie „Šiaudinukų šeimos“ Šovenių kaime pagausėjimą, šypsojosi Budrių bendruomenės pirmininkas Valentinas Gudėnas. – Jeigu jau yra šiaudinė pora, tai reikia ir vaiko! Vardą išrinko visa bendruomenė balsavimo būdu – nutarta, kad bus Kazimieras“.
Menininkė S. Rulevičienė „Anykštai“ pasakojo, kad šiaudinės skulptūros gamyba prasidėjo nuo to, jog prieš renginį „Visi savi“ prireikė kažko masyvaus – kokio plakato ar kažko su užrašu „Sveiki atvykę į šventę“ arba „Visi savi“.
„Man nesinorėjo kopijuoti esamų ženklų, pavyzdžiui, stogastulpių. Jų Lietuvoje yra daug. Ieškojau tokio sprendimo, kokio dar nėra. Šiaudinės skulptūros Lietuvoje dabar madoj, daro baltiškus ženklus. Moters figūra – kiek sudėtingesnė. Moters vizija kilo iš noro nekopijuoti esamų dalykų“, – pasakojo menininkė.
S. Rulevičienė norėjo, kad lauke organizuojamo renginio svečius pasitinkantis „kūrinys“ būtų didelis: „Manėm, baigsis šventė, sudeginsim kaip morę – kur gi dėsi tokią didelę?“
Vis dėlto bendruomenės nariai nutarė, kad negalima deginti tokio daikto – pasirodė per gražus.
„Joninių šventei pabandėm tą moters figūrą pataisyti, nes ir vėjas buvo kiek padarkęs, apšiurenęs sijoną. Ėmiausi pakoreguoti veidą, rankas padariau iš naujo. Tad pataisyta šiaudinė figūra stovėjo Joninių šventės kieme, vėliau – prie bendruomenės namų, prie įėjimo, po stogeliu, kaip bendruomenės simbolis. Bendruomenės vyrai, atšalus orams, skulptūrą įnešė vidų“, – pasakojo S. Rulevičienė.
Prie kiekvienos skulptūros darbuotasi mėnesiais
Visus tris medinius karkasus sukalė I. Rulevičius, o visą meninę dalį įgyvendino menininkė S. Rulevičienė kartu su pagalbininkėmis, vietinėmis moterimis: Birute Mikalkevičiene, Jūra Burneikiene, Jane Stankevičiene, prisidėjo ir Stasė Žibutienė, Vilma Kernagienė.
„Iš šiaudų rankomis susukdavom tuos mažesnius karkasiukus. Na, pavyzdžiui, kai figūros ranką ar koją reikėjo daryt. Sukom, špagatu rišom. O vėliau su adatom turėjom suraišioti kiekvieną šiaudelį vieną prie kito, jei gaminom, pavyzdžiui, liemenę ar sijoną“, – gamybos procesą prisiminė J. Stankevičienė.
Prie kiekvienos šiaudinės skulptūros darbuotasi ilgokai – daugiau nei po kelis mėnesius.
„Dirbama ilgai. Ypač daug pakeitimų ir ieškojimų pareikalavo nauja figūra. Prie šiaudinio Kaziuko pradėjom krapštytis iš karto po Naujų metų, bet, žinoma, su pertraukomis“, – teigė idėjos autorė S. Rulevičienė.
Rugiai – užauginti pačios menininkės
Reikalingos medžiagos – aukso spalvos rugių – S. Rulevičienė užaugino pati.
„Kelis arus rugių auginau pati. Sėklos parūpino iš Šovenių kilusi mokslininkė dr. Vida Danytė, besidarbuojanti Dotnuvos žemdirbystės institute. Ta sėkla vadinasi „Dotnuvos aukštieji rugiai“. Užauga net iki dviejų metrų. Ir keista – neišgulė. O žolynai rinkti natūraliose pievose“, – apie tai, iš kur gavo įvairių gamtinių medžiagų skulptūroms gaminti, pasakojo menininkė.
S. Rulevičienė, paklausta, ar tai jau – galutinis idėjos išpildymas, pasakojo, kad priklausys nuo bendruomenės žmonių noro ir iniciatyvos.
„Pasiūlymus aptarsim. Gal dar ką pridėsim. Kaip pakryps, nežinau. Bet žavu, kad Jonines, kaip pačią aukščiausią augalų suvešėjimo kulminaciją, mūsų bendruomenė švenčia savaip: ne vandenyje plukdom, ne deginam, o kitaip – per pynimą, rišimą, savotišką inscenizaciją. Šiemet prie „Šiaudinukų“ priėjo aktorius Valerijus Jevsejevas su anūkyte Domicele, įteikė Kaziukui puokštę“, – pasakojo S. Rulevičienė.
Domėjosi privataus muziejaus savininkė
Pačią pirmą šiaudinukę – Jonę – yra pastebėjusi ir pagyrusi Dalia Ziemelienė, privataus muziejaus „Lėlių namai“, įsikūrusio Rokiškio seniūnijoje, savininkė. Budrių bendruomenė yra gavusi užklausą, ar nesutiktų padovanoti masyvią, išskirtinę skulptūrą, tarsi primenančią lėlę.
Tačiau bendruomenė didžiuojasi turinti „Šiaudinukų šeimą“ ir jos padovanoti kol kas niekam neplanuoja.
Budrių bendruomenės namuose įkūrė dailės galeriją
Aptarusi idėją su Budrių bendruomenės pirmininku V. Gudėnu, prieš ketverius metus Budrių bendruomenės namuose atidarė galeriją „Pienė“.
Galerijoje organizuojamos įvairios parodos, susitikimai, vyksta praktiniai dailės užsiėmimai.
S. Rulevičienė yra padariusi ir kitų meninių darbų, kuriuos dovanojo Budrių bendruomenei: ant drobės yra nutapiusi didžiulį (2 m x 1,8 m) sodybų žemėlapį, kuris puošia bendruomenės patalpą, o priešais bendruomenės pastatą stovi menininkės iš šiaudų pagamintas „Pasaulio medis“.
„Daug atiduota pedagogikai, mokytojo veiklai, savo ir kitų vaikams, o sau – kas liko“, – atviravo S. Rulevičienė, su vyru Ignu užauginusi penkis vaikus.
Širvintose menininkė S. Rulevičienė buvo subūrusi suaugusiųjų tapybos mėgėjų grupę – „Auksiniai teptukai“. Gimtuosiuose Budriuose, menininkės S. Rulevičienės sodyboje, kasmet vyksta menų plenerai „Devyni amatai, dešimtas badas.“
Savo darbus menininkė pradėjo eksponuoti 1989 metais, yra surengusi daugiau nei 20 parodų, iš jų septynios – autorinės parodos.
Laisvalaikiu S. Rulevičienė ne tik tapo, pina, bet ir ieško naujų raiškos formų. Be to, veikli moteris domisi etnokultūra, tautodaile.
„Kūrybiškai daugiau pradėjau dirbti, kai išėjau į pensiją – atsiradus daugiau laisvo laiko. O patys pirmieji mano kūrybinių ieškojimų motyvai buvo iš kaimo, iš vaikystės prisiminimų apie kaimą, kai kaimo moterys tikrai daug gėlių augindavo – gėlių darželiai linkdavo nuo žiedų, darželiai tvorelėm būdavo aptverti… Jų nebeliko. Tačiau aš ir toliau tapau tai, ką matau: gėles, pievą, vandenį, medžius, metų laikus. Žvelgiu į horizontą – ten mano berželiai, žilvičiai…
Dabartinė kryptis – gal ne tiek realus kaimo atvaizdavimas, o daugiau su tam tikra emocija, nuotaika perteikta mintis. Randu motyvą, ir jį vystau kaip jausmo perteiktą vaizdą“, – pasakojo menininkė.
Ale
Ali kū padaro iš šiaudū