Kaip laidoje „Pasas meluoja“ – būtent taip galima pasakyti apie greitai 90 metų jubiliejų švęsiantį Stanislovą Svirską, kuris į kapelos repeticijas atvyksta dviračiu, armoniką ant vairo saugiai pasikabinęs...
Turbūt visi savo aplinkoje pažįstame vieną kitą ilgaamžį žmogų, kuris yra žymiai jaunesnis, energingesnis, aktyvesnis, negu užrašyta jo asmens dokumente. Apie tokią asmenybę sakome, kad tai savo dvasia labai jaunas žmogus, nors ir seniai jau pensininkas. Deja, visuomenė dažnai neįvertina pagyvenusių asmenų, nes neretai sprendžia apie juos pagal tai, kokia gimimo data parašyta pase…
Vis dėlto, matydami nepailstantį pagarbaus amžiaus senjorą aktyvistą, spėliojame, kokia gi ilgaamžystės ir neišsenkančios energijos paslaptis? Žavimės, kaip jie mėgaujasi tuo laiku, kuris jiems skirtas. Taip galima pasakyti ir apie kavarskietį Stanislovą Svirską, kuris vos už kelių mėnesių pasitiks savo garbingą 90 metų jubiliejų. Švelniai Stasiuku vadinamas ponas Stanislovas pelnytai gali būti vadinamas meninės saviveiklos veteranu. Retos muzikinės klausos ir puikiai išlavintos atminties S. Svirskas turi beveik 55-erių metų pedagoginį darbo stažą, maždaug 75 metų muzikavimo patirtį, ir, kas svarbiausia – iki dabar tebėra ištikimas savo pašaukimui. Stanislovo pašaukimas ir didžiąją laiko dalį užvaldęs kasdieninis, bet širdžiai labai mielas užsiėmimas – muzikavimas.
Muzika įprasmina gyvenimą
Neįkainojama Dievo dovana – gebėjimu muzikuoti – apdovanotas Stanislovas nėra įgijęs specialaus muzikinio išsilavinimo, bet skaito iš natų, aranžuoja dainas. „Muziką mokiausi savarankiškai. Ne tik teoriją, bet ir harmonijos pagrindus. Mane labiausiai žavi akordų žaismas, improvizacijos“, – teigė Stanislovas.
Apie muziką kalbėtis su Stanislovu galima ilgai, nes savo mintis muzikantas tuoj pat iliustruoja armonikos garsais, atliekamais kūriniais. Pasiteiravus, kokia yra ilgaamžystės paslaptis, pašnekovas atviravo: „Aš armonika susižavėjęs nuo vaikystės. Muzika įprasmina mano gyvenimą, harmonizuoja dvasinę būseną. O dvasia juk valdo materiją, žmogaus kūną. Muzikavimas man yra meditacija – maloni terapija ir labai veiksminga. Čia turbūt ir yra ilgaamžiškumo paslaptis, kaip ir religijos išpažinimo prasmė.“
S. Svirsko atliekamų kūrinių labai smagu ir gera klausytis. Techniškai, o svarbiausia taip nuoširdžiai grojantis žmogus tiesiog spindi, mėgaujasi, tarsi kiekvienu kūriniu kuria po šventę klausytojui.
Vėl subūrė kapelą
Prieš penkerius metus Stanislovas Svirskas Kavarske iš naujo subūrė liaudiškos muzikos kapelą „Šaltinis“, pats jai ėmėsi vadovauti.
„Daugelį dešimtmečių Kavarskas turėjo kapelą, kuri sėkmingai grojo savo parapijos, Anykščių, kitų rajonų renginiuose, Lietuvos respublikinėje dainų šventėje. Laikui bėgant, vienas po kito išmirė muzikantai… Džiugu, kad po ilgokos pertraukos vėl pavyko „prikelti“, atkurti kapelą, kad puoselėjama ir skleidžiama tradicinė kultūra. Pamenu, iš pat pradžių repeticijos vykdavo miesto bibliotekos patalpoje, tik vėliau, gal po kokių metų – kitų, mus jau priėmė Anykščių kultūros centro Kavarsko skyrius. Prisijungė groti meno vadovė Leda Kazokienė“, – pasakojo Stanislovas.
Kapelos repertuare skamba smagios polkos, valsai, liaudiškos ir populiarios dainos. „Mūsų dievaitis – armonikos ansamblio tėvas, jo įkūrėjas Vytautas Juozapaitis. Kapelos repertuare: V. Juozapaičio ir Jurgio Gaižausko kūriniai. Man pačiam asmeniškai didžiausias iššūkis –groti Lietuvos armonikierių armonikieriaus, virtuozo Algimanto Mieliausko kūrinius, įgrotus Kauno muzikos įrašų studijoje 1997 metais trieile Peterburgo armonika, dar pačiame savo jėgų žydėjime. Man teko transponuoti ir sugroti dvieile rusiška armonika, daug primityvesne. Per atkaklų darbą pavyko išmokti keturis kūrinius: „Polkų polką“, „A. Mieliausko valsą“, „Bobutės polką“, ir dar vieną valsą, iš klausos girdėtą grojant dar jam gyvam esant. Jis paliko šį pasaulį prieš 5 metus“, – pasakojo S. Svirskas.
Į repeticijas – dviračiu
Stanislovas Svirskas armoniką įdeda į specialų tvirtą dėklą, pasikabina ant dviračio rankenos ir taip dviratuku atvyksta iki Kavarsko kultūros namų. Ar lynoja, ar slidu, kapelos vadovas visada pirmas atvyksta į repeticijas ir šiltai pasitinka kitus narius.
„Neblogai, bet galėtume ir geriau“, – paragina kolektyvą optimistiniais žodžiais Stanislovas, kai per vieną iš repeticijų paklausiau atliekamų jų kūrinių ir prisijungiu mušti būgną.
Po repeticijos kultūros namuose muzikantas vėl sėda ant dviračio ir saugiu greičiu suka namų pusėn… Pasiteiravus, ar nesunku, gal bent instrumentą mašina namo nuvežti, pašnekovas tik maloniai nusišypso: „Nieko, aš įpratęs.“
Koncertuoja Kavarske ir tolėliau
Šiemet kapelos „Šaltinis“ narius koncertuoti buvo pakvietusi Rokiškio rajono Skemų kaimo bendruomenė. Ilgoka kelionė nė kiek neišgąsdino garbaus amžiaus muzikanto. Gal net atvirkščiai – jaunesni, žiūrėk, prieš pat pasirodymą jaudinasi, šnekomis ir pajuokavimais bando kiek atitolinti vidinį nerimą, o S. Svirkas ramiai laukia pasirodymo, vyriškai konstatuodamas faktą: „Pagrosim“.
Neretai Stanislovą kviečia groti kokioje pažįstamų asmenų šventėje, per jubiliejus, renginius. „Dabar dažniausia groju armonika. Ji puikiai tinka per Jonines, kurios Kavarske yra turbūt pati ryškiausia ir smagiausia šventė. Šiemet Joninių vakaras vyko prie Šventosios upės“, – konstatavo muzikantas.
Gyvenimo kelią prisiminus
Stanislovas – uteniškis. Baigęs vidurinę mokyklą, pasirinko filologijos studijas Vilniaus universitete. „Muzikuoti pradėjau nuo mokykloje veikusio orkestrėlio, kuriame aš grojau balalaika, gitara, o vėliau tas muzikavimas tęsėsi daugybę metų. Dalyvavau aukštosios mokyklos – Vilniaus universiteto – dainų ir šokių ansamblyje. Labai stiprus, profesionalaus lygio kolektyvas, atstovavęs Lietuvai pasaulio jaunimo ir studentų festivalyje. Meno vadovas tuo metu buvo Vladas Bartusevičius“, – pasakojo Stanislovas.
Baigęs universitetą, Stanislovas 15 metų mokytojavo Troškūnų vidurinėje mokykloje, dėstė lietuvių ir rusų mokomuosius dalykus, taip pat aktyviai įsitraukė į kultūrinę, meninę veiklą. „Pirmiausiai Troškūnuose išmokiau jaunimą pūsti birbynes, subūriau birbynininkų ansamblį. Vėliau buvau moksleivių dūdų orkestro vadovas“, – pasakojo garbaus amžiaus muzikantas.
1974 metais Stanislovas su šeima persikėlė gyventi į Kavarską, čia 55-erius metus pedagogas – filologas mokytojavo, o popamokinės veiklos metu mokė mokinius groti.
S. Svirskas daug metų vadovavo Kavarsko kultūros namų Kaimo kapelai, grojo birbyne, akordeonu, armonika. Turėjo armonikierių grupę, o kelerius metus – net ir pučiamųjų orkestrą. Kavarsko mokykloje birbynę pas S. Svirską pūtęs Egidijus Bagočiūnas tapo Kavarsko „Estradinio ansamblio“ vadovu. „Net dvi kartos Bagočiūnų yra geri muzikantai“, – pridūrė pašnekovas.
Išėjęs į pensiją, Stanislovas Svirskas dar 15 metų buvo Kavarsko Senjorų klubo vyrų ansamblio ir kapelos vadovu.
Grojimas – ne vienintelis pomėgis
Paklaustas apie pomėgius, Stanislovas juos vardija paeiliui: „Pirmiausia muzikavimas, antroje vietoje – žvejyba. Dviračiu nuvažiuoju, pažvejoju rajono vandens telkiniuose. Dar bitininkavimą, dainavimą reikėtų paminėti. Bažnyčios chore giedojau net 5 klebonų kadencijų laikotarpiu.“
Be viso to, S. Svirskas labai mėgsta skaityti poeziją, turi gerą atmintį. Tomo Venclovos, Alfonso Nykos-Niliūno, Justino Marcinkevičiaus eilės senjorui pačios mieliausios.
„Mėgstu pamedituoti. Turiu savo maldą sukūręs. Mano meditacijos tekstas panašus į pasaulinę maldą, bet daug išsamesnis“, – atviravo senjoras.
