Teisininkas ir pedagogė atgaivino apleistą sodybą

Lietuvos šaulių sąjungos Vytauto Didžiojo 2-osios šaulių rinktinės šauliai, Kaune gyvenantys advokatas Aurimas Navikas ir jo žmona Jurga, Kauno technologijos universiteto Inžinerijos licėjaus etikos mokytoja, atkūrė ir išpuoselėjo sodybą prie Kurklių miestelio, šalia vingiuotosios Virintos.
Iki tol niekada nieko bendra su Anykščių kraštu neturėję, prieš devynerius metus pagal skelbimą radę sunkiai beprivažiuojamą, visiškai apleistą trobelę, naujakuriai ėmėsi tvarkybos darbų ir džiaugiasi savo pasirinkimu: čia jie organizuoja stovyklas jauniesiems šauliams, čia vyksta giminių ir bičiulių susibūrimai, darnoje su gamta auga trys jų vaikai.

Užbūrė vietovė su vingiuota Virinta

Aurimas ir Jurga – abu miestiečiai, visą laiką gyvenę Kauno bute. Įsigyti sodybą buvo Jurgos – tuo metu dviejų vaikų mamos – svajonė. „Kadangi gyvenome bute, jau dairėmės kažko daugiau, bet vis nepasisekdavo, tiesiog „nunešdavo iš po nosies“, – pasakojo pedagogė Jurga. – Ieškojom pagal skelbimus Dzūkijoje, bet man vis išmesdavo kompiuterio ekrane šį variantą, Anykščių rajone. Atvykome apžiūrėti. Vyras toli gražu nebuvo sužavėtas. Gal net, sakyčiau, buvo nusiteikęs prieš, o aš jau numačiau viziją, ką ir kaip galima būtų sutvarkyti, atstatyti, įrengti, ką ir kokiais maršrutais galėtume ateityje organizuoti. Be to, tas natūralus gamtos kampelis, kiek ant kalnelio, su apačioje tekančios Virintos vingiais, užbūrė ir nebepaleido.“

Sodyboje naujakuriai pakeitė beveik viską

Pamažu Jurga įkalbėjo vyrą, kad sodybą verta įsigyti. Jurgos tėvai bei brolis Vaidas palaikė šią idėją, tad moteriai tik beliko įtikinti vyrą – pirkim, atkursim. „Pamenu, aš net pristatymą Power Point‘u buvau padariusi: kaip atrodo dabar, ir kaip galėtų atrodyti, kiek galėtų tai kainuoti. „Aurimai, aš čia viską pati darysiu“, – esu taip vyrui sakiusi, – šypsojosi Jurga ir tęsė: – Tas pristatymas – kiek reikės gegnių, kiek kubų lentų, kiek preliminariai gali kainuoti – man pravertė, kai reikėjo meistrų ieškoti. Beje, vietiniai meistrai nenorėjo nieko čia imtis, nes žinojo, kad tai dievo užmirštas kampelis – vieta sunkiai privažiuojama, šabakštynai aplink. Kad rasčiau meistrų, irgi teko pasistengti,“ – pasakojo Jurga.

Anksčiau šiame pusiasalyje buvo septynios sodybos. Navikų įsigyta trobelė buvusi visai mažutė. „Turime registravimo dokumentus, ten užrašyta data – 1964 metai. Stovėjo maža trobikė, joje gyveno viena moteriškė. Yra žinoma, kad net jos karstas toje trobelėje netilpo, tad pas kaimynus šarvojo. Po jos mirties sūnus su žmona nemažai perstatinėjo. Matyti, kad trobos galas ant akmenų statytas“, – kalbėjo Jurga.
„Iš visos rąstinės, senosios trobos liko tik išorinės sienos – faktiškai visą trobą reikėjo iš naujo atstatyti“, – pasakojo Aurimas.

Didieji remontai ir kūdikis ant rankų

Trečiajai Navikų atžalai – mažajam Vincentui – teko matyti didžiąją dalį sodybos darbų ir kurį laiką pakentėti tarp… statybinių darbų. „Patys sunkiausi darbai vyko tada, kai Vincentas buvo visai mažiukas. Būdavo, viena ranka laikau metukų neturintį sūnų, o kita kraunu statybinių darbų liekanas į karutį. Išsitepę, purvini, bet nėra kada laukti. Tada supratau, kad reikia išmokti vairuoti traktoriuką. Išmokus palengvėjo“, – atviravo Jurga.
Taip tuos metus Jurga ir derino: motinystės „atostogos“ kartu su didžiausiais statybų ir remontų darbais…

Sodyba pagelbėjo per karantino laikotarpį

Naujakuriai pasakojo, kad kasmet maždaug po pusmetį praleidžia sodyboje. „Jei sudėtume visas atostogas, visus savaitgalius, tai beveik pusmetį būname čia. O dar mums labai pagelbėjo ši vieta per karantino laikotarpį. Galima teigti, kad dvejus metus čia gyvenom, dirbdami nuotoliniu būdu, o vaikai, žinoma, sėkmingai šiuo būdu mokėsi. Tiesa, tada ir suintensyvėjo būtiniausios buities tvarkymasis, nes reikėjo gana skubiai pasigerinti savo gerbūvį čia, sodyboje, nes juk gyvenome jau penkiese – visko prireikė“, – kalbėjo moteris.

Buvęs tvartas tapo dirbtuvėmis

Jurgos netikėtas atradimas – pomėgis kažką konstruoti prie medžio darbų. Tam ji su broliu Vaidu įsirengė net dirbtuves su įvairiomis staklėmis. „Kai iškuopėme buvusio tvarto teritoriją, atsivėrė didelės erdvės. Išcementavome grindis, pakeitėme langus, stogo dangą. Vienoje patalpoje dabar turim jaukią kamarėlę. Kitoje patalpoje vienos staklės čia atsirado, po to ir antros. Ir mano atostogų pramogos persikėlė į dirbtuves“, – šypsojosi Jurga.

Šeimininkė kala inkiliukus, lentynas, stalus…

„Vincentas pageidavo. Sako, „mamyte, sukalkim inkiliuką“. Gerai. Pasižiūrėjau internete, kokie dydžiai turi būti, ėmiau lentikes ruošti. Kalam. O Vincentas kiek pasisukiojo, ir nubėgo sau. O aš įsijaučiau, man taip patiko, kad tris inkiliukus sukaliau.
Štai, vyrai, mes irgi mokame statyti namus“, – šypsojosi sodybos šeimininkė.

Įdomiausias ir didžiausias moters sukaltas medinis darbas – lova. „Žinojau, kokios man reikia į tą kambario kampą. Kad pasikeltų, ten daiktai į dėžes tilptų. Ir štai – ant tos lovos jau yra, kas saldžiai miega. Viskas pavyko“, – rodė savo sukaltą lovą J. Navikienė.
Pasiteiravus, iš kur tas veiklumas, Jurga atsakė nežinanti. „Man kai kas nors užeina, reikia čia ir dabar. Visokiausių idėjų randu puslapyje „pinterest.com“: ir namų dizaino, ir netikėčiausių pavyzdžių. Rumšiškėse randu kai kurių pritaikomų idėjų mūsų sodybai. Abu tėvai – inžinieriai, jie dažnai sakydavo „mąstyk inžinieriškai“, tai ir išmąstau“, – atviravo sodybos šeimininkė ir tęsė: – Medis viską iškenčia. Pagalvodavau, kad jei neišeis, tai sudeginsiu.“

Organizuoja jaunųjų šaulių stovyklas

Jurga ir Aurimas – Lietuvos šaulių sąjungos nariai, kupini energijos, patriotizmo idėjų, jų vyresnieji vaikai – Elzė ir Jonas – yra jaunieji šauliai.
Be to, kad veda etikos pamokas, Jurga dar turi KTU inžinerijos licėjaus jaunųjų šaulių būrelį, tad jau ne pirmi metai, kai sodyboje organizuoja pilietiškų, drąsių, savo kraštą ginti besimokančių jaunųjų šaulių stovyklas. „Kartu atvyksta ir mano auklėtiniai. Su tokiu būriu mes audringai ir linksmai praleidžiame kelias dienas Virintos apylinkėse. Mane kasmet maloniai pribloškia brolių ir sesių šaulių pasiaukojimas, skiriamas laikas, neįkainojama pagalba vykdant šias stovyklų veiklas – viskas su jais lengva, įmanoma ir gera“, – pasakojo Jurga.

Jaunųjų šaulių būrelio veiklas, patirtis, nuotykius mielai filmuoja A. ir J. Navikų dukra Elzė. „Po stovyklos lieka jos susuktas trumpas filmukas, kuriuo džiaugiasi daug narių. Mat visiems įsimintina būna kelionė-žygis link Trakinių. O ir man pačiai labai gera matyti darnią, smagią, nepailstančią komandą“, – kalbėjo Jurga.
Aurimas ėmėsi iniciatyvos, kad ir gatvės pavadinimas būtų pakeistas suteikiant jai, kaip pats sako, tam tikrą turinį ir prasmę. „Mums patiems jokių kitų minčių nebuvo, kad naujuoju gatvės pavadinimu turime kažkaip prisidėti prie Lietuvos Šaulių Sąjungos narių – šaulių – indėlio tiek 1944–1953 m. partizaninėje kovoje prieš sovietinę valdžią Lietuvoje, tiek jiems prisidedant prie gyvybiškai svarbių šiuolaikinės valstybės funkcijų vykdymo įamžinimo, todėl Šaulių gatvės pavadinimas mums buvo tarsi savaime suprantamas dalykas. Džiugu, kad ir kaimynams, savo parašais prisidėjusiems prie gatvės pavadinimo keitimo, nekilo jokių klausimų, o kodėl tokį, o ne kitokį gatvės pavadinimą siūlau“, – teigė A. Navikas.

Pasisekė dėl kaimynų

A. ir J. Navikai pripažįsta – jiems ypač pasisekė dėl kaimynų ir seniūno. „Džiaugiamės, turėdami šaunius kaimynus, o ir bendravimas čia tikrai skiriasi nuo bendravimo su kaimynais didmiestyje, – pasakojo Aurimas ir papildė: – Be to, esam labai dėkingi savo seniūnui, ne tik iš pusės žodžio suprantančiam mūsų, naujakurių, problemas, bet ir kuo operatyviausiai padedančiam jas spręsti.